Praėjusiais metais Utenos literatų padangėje sužibo dar vienos jaunos ir daug žadančios poetės kūrybos spindulys – lyrikė, literatų klubo „Verdenė“ narė Eglė Kirilauskaitė savo skaitytojus nudžiugino brandžia knyga „Vejamės rūką“.
Sostinėje gyvenanti Eglė prisipažįsta, kad kūryba nuskaidrina darbų ir įvairiausių rūpesčių persunktą kasdienybę, teikia džiaugsmo ir dvasinio peno. Šiandien svajonės išleisti antrąją poezijos rinktinę jau visai realios – eilėraščių rinktinė jau beveik sudaryta ir laukia savo kelio į skaitytojo širdį.

Egle, ar turi žmonių, su kuriais gali pasikalbėti apie sudėtingą kūrėjo psichologiją?

Tokių žmonių, žinoma, yra. Vieni jų, subtiliai klausdami, klausydami ir išklausydami, tiesiogiai, sąmoningai ar atsitiktinai prasiskverbia į psichologines mano, kaip kūrėjos, asmenybės kertes, ieško priežastinio ryšio, kodėl kūriniai gimsta, ir netgi jį randa, dėl to ir patys tampa įkvėpėjais. Kiti, turėdami oficialų literatūros kritiko statusą, įsileidžia mane į diskusijas, ir, konstruktyviai pasitelkdami rimtus mokslinius metodus bei literatūrologijos terminologiją, rodo kryptį. Yra ir studijų laikų draugų filologų, irgi kuriančių, su kuriais tiesiog keičiamės savo eilėraščiais, taip pat – draugų, atstovaujančių kitoms meno rūšims. Interpretuojame vieni kitų kūrinius ir kartais visai netyčia prasibrauname prie kertinių akmenų.

Kaip gimsta kūrinio idėja, kaip ji redaguojama?

Neneigsiu, kad pirmiausia remiuosi savo pačios patirtimis, emociškai paveikusių įvykių atkarpomis. Daliai mano kūrinių gimti paskatina kitų žmonių gyvenimo fragmentai, susikirtę su manaisiais, arba sudarantys darnią visumą su jais. Ieškau siužetų kitų pasakojimuose ar patirtyse, kad vėliau galėčiau juos konvertuoti į poeziją, galbūt tik vieną antraeilę jų nuotrupą, tačiau jei ji virsta eilėraščiu, tuomet tai – jau daug. Dažnai pasitelkiu savo (pernelyg) lakią vaizduotę – mėgtu hipotetines situacijas, kurios daugelyje eilėraščių atsispindi, tačiau turi būti išorinis objektas ar žmogus, kuris tokią situaciją, vėliau paverčiamą eilėraščiu, bent iš dalies įkūnytų ar suteiktų jai pretekstą. Nuolat klausiu, klausau ir klausausi įtempusi ausis. Taip kartais ir aplanko preciziškai tikslios eilutės ar abstraktūs lyriniai siužetai. Kai kurių redaguoti beveik nereikia: užrašau, ir tai – jau eilėraštis. Kiti užsibūna nebaigtų eilėraščių kataloguose ir laukia savo eilės. Dar kitus redaguoju daugybę metų, vis sugrįžtu prie jų pro vis naujos patirties šydą, ir tik tada, kai juos išspausdinu, nieko juose nebesinori nei ištrinti, nei keisti. Spausdintas eilėraštis man – nebraukomas, neliečiamas, šventas.

Ar galėtum tvirtinti tai, kad jau žinai, kas yra poezija? Jei taip, tai kas ji yra? Kodėl daugeliui žmonių poezijos nereikia?

Subjektyviu mano vertinimu (sąlygišku spėjimu) poezija – tai derinys: asmeninės patirtys, netradiciniai žodžių junginiai bei tokie pamatiniai elementai kaip rimas, ritmas ir metras sudaro harmoniją. Poezija – tai kombinacija, tiek didžių patirčių, tiek iš pirmo žvilgsnio menkų detalių, perteiktų jautriau ir iškalbingiau, lyg jos būtų didžiausi stebuklai ar netikėtumai. Pridursiu, kad tai – galinga kombinacija, gebanti išjudinti gilius užslėptus pasąmonės klodus. Slystantiems paviršiumi tokių sukrėtimų nereikia, o galbūt ir jų kloduose tuščia, todėl nėra ką išjudinti, ir nereikia.

Kas yra svarbiau: poezijos estetinė funkcija (tai yra labai gražu) ar moralinių nuostatų skleidimas?

Vienareikšmiškai atsakyti negalėčiau, ar estetinis poezijos aspektas lenkia moralinių nuostatų sklaidos svarbą, ar yra atvirkščiai. Manau, poezija aprėpia abu aspektus. Neatmetu ir kitų sudedamųjų jos dalių reikšmingumo: eilėraščių turinio, formos vingrybių, tikslinės auditorijos reakcijos, kuri, pagal postmodernizmo vertybių sistemą, pati savaime tampa meno kūriniu.

Kada pajunti, kad eilėraštis gali jau gimti?

Kai visi eilėraščio elementai (rimas, rimtas, metras, turinys) tarpusavyje dera, kai jis savo skambesiu ir žodžių junginiais atitinka mano turimą eilėraščio koncepciją, tada jį laikau gimusiu. Tada, kai jis išspausdinamas, laikau jį gyvenančiu ir funkcionuojančiu autonomiškai.
Ar negalvoji ateityje palengva iš poezijos žanro pereiti prie prozos? Kodėl?
Tokį siekį tikrai turiu. Šiame klausime slypi atsakymas: palengva. Turiu svajonę imti rašyti „noveles – ironiškas, skaudžias”. Būtent todėl, kad naujuose mano eilėraščiuose ironija nevirstų pertekline, nenoriu maišyti literatūros rūšių nei žanrų dėl labai skirtingų jų funkcijų. Šiuo metu pamažu kopiu šio tikslo link, peržengusi į baltųjų eilių etapą.

Papasakok apie save: kuo užsiimi šiandien, ar užtenka laiko kūrybai?

Gyvenu trijuose amplua: dienomis esu administratorė tarptautinėje įmonėje, kurioje nuolat uoliai taikau savo specialybės (anglų) kalbą, vakarais – teisinių, ekonominių ir medicininių tekstų vertėja raštu, naktimis – literatė, kūrėja, poetė. Gyvenu taip, kad kūrybai laiko užtektų, o ir stengtis pernelyg daug nereikia. Tai – mano misija, anksčiau ar vėliau ji vis tiek mane surastų.

Kokia gyvenime akimirka linksmiausia ir kodėl? Kokia liūdniausia?

Linksmiausia akimirka aplankė pernai, kai į rankas paėmiau pirmąjį savo poezijos rinktinės „Vejamės rūką” egzempliorių, ką tik iš spaustuvės įrenginių, dar šiltą. Liūdniausia akimirka – sutikti žmogų, gyvenime neperskaičiusį nė vieno eilėraščio ir besityčiojantį iš knygų, gėdingai jas išjuokiantį, mėtantį jas ant grindų.

Ką keistum savo gyvenime ir ko nekeistum? Kodėl?

Kartais iš didmiesčio norėčiau pasitraukti į trobelę miške, kad galėčiau užsidaryti joje su savo eilėraščiais, juos redaguoti, rašyti naujus, vėl redaguoti ir galop publikuoti. Tai būtų lyg atskira eilėraščių serija – tiek metaforiškai, tiek pažodžiui. Niekada nekeisčiau savo stipraus ryšio su gimtuoju kraštu ir protėvių pasaulėjauta. Niekaip nesistengčiau jo slopinti.

Egle, pasidalyk su portalo udiena.lt skaitytojais savo ateities planais?

Ateityje noriu konkretinti eilėraščių temas, dar labiau išgryninti stilių, pabrėžti savitumą. Pamažu perkopiau Utenos krašto ribas tiek literatūriniu, tiek geografiniu aspektais. Norėčiau, kad mano kūryba taptų dar prieinamesnė platesnei auditorijai. Planuoju rengti skaitymus įvairiuose miestuose, skirtingose kultūros institucijose, ir vis tik likti uteniškių poete. Profesinėje srityje didelių pokyčių nenumatyta, tačiau kalbant apie kūrybinę sritį – artimiausiu metu norėčiau išleisti antrą poezijos rinktinę. Ji jau beveik sudaryta.

Keli naujausi Eglės eilėraščiai:

Nebūsimuoju laiku

Artėja
nežinomų laiko matavimo vienetų
laikas
ir mes
pasitinkantys jį,
pievomis ir lietumi.

Tik ar tokį vėlyvą pavasarį
tokią didelę
vieną
išleis tave
nebūsimuoju laiku?

Jeigu klaustų, sakyk,
kad netyčia palikome,
pametėme,
o gal
save ten pamiršome,
kad nereikėtų
svetur

—

Nuo vėjo paklaikusios
smėlio dėžių kapinaitėse
pamatais įsikibusios žemės
šaknų vinimis
pasistiebdamos
auga ir keičiasi
žydi
žaidimų aikštelės

kuriose niekad nežaidei
su manimi

Gyvasis veidrodis

Įdėmus į mane nukreiptas
medžio spalvos veidrodis
iki pat skeleto
ir panardintų minčių šulinio dugno
prasiskverbęs skersai, išilgai hipnotizuojančio
laipsnio kampu
visa reginčio rentgeno spinduliais
daro nenutrūkstančias nuotraukų serijas

taip šis stebukladarys
menininkas lipdo mano istoriją
o jo nulipdyta būsiu
tikresnė negu esu iš tikrųjų

pro medžio spalvos tankumą
bandau prasiskverbti ir aš
mėlynais blankiais spinduliukais
sudrumstu marių vėju
rugsėjo dangaus atplaišėlėmis
savo akimis
į savo gyvojo veidrodžio
kitą pusę

ar ir jam kartais skauda?

Dar vienas rugpjūtis

Dar vienas rugpjūtis
kažin ką
pajutęs
mažiausiai ištyrinėtoje
kūno atkarpoje
nuo vienos ausies iki kitos
paauksuoto auskaro
iškritusios akutės
kur telpa
visas mano makrokosmas
ir tu ten telpi
visas

kaip apmaudu

Senamiesčio istorijų autorius

Jaukus ruduo pasuko lyriškų provincijų eiliuota kryptimi
O kad senamiesčiams per šalta rudenį nebūtų
Neatsitiktinai tikriausiai prasilenkdami
Atsiverčiame rudenį kas kartą po eilutę
Sutilpo didmiesčių epochos į lentynas ir lapus

Vienose rankose – visas senamiestis apsigyveno
Atrodo, per sekundę kvadratu
Lengvai ir taikiai leidęs konvertuoti meną
O kad senamiesčiams netrūktų patirčių
Nors ir ant išdraskytų juodraščio plyšių
Išbraukdamas nereikalingas eilutes
Senamiesčio istoriją rašai, ko gero, iš visų netikėčiausiai

Odė žiemai

Apibrėžimų baltos žymės

Nostalgijų suplyšę skarmalai
Neužgyjančiai praeičiai atminti

Ledynmečių apgriuvę palaikai

Psichosomatiniai regėjimai
per sniegą

Šviesmečių įšalai

V. Ridiko ir E. Kirilauskaitės asmeninio archyvo nuotr.