Nedideliame Utenėlės kaime (Leliūnų sen.) gyvenanti Margarita Krupeckienė save laiko tikra žemaite. Ji turi vieną svarbią žemaitišką savybę – visuomet ištesi duotą pažadą. „To nepasakysi apie aukštaičius”, ˜– tarsi nenorėdama įžeisti aukštaičių šypteli Margarita, Utenos krašte gerai žinoma rankdarbių meistrė. Moteris per savo gyvenimą išsiuvinėjo daugybę paveikslų, rankšluosčių, servetėlių, staltiesių, nunėrė daugybę puošnių tikroms damoms nešioti skirtų skrybėlaičių. Tikriausiai visus darbus suskaičiuoti būtų išties sudėtinga – į juos sudėjo ne tik visą savo brangų laiką, bet ir įpynę kantrybę bei išradingumą.

Margarita, papasakokit apie save. Juk į Uteną sugrįžote antrą kartą?

Esu grynakraujė žemaitė, kilusi iš Plungės. Čia gyveno mano protėviai, šiandien gyvena giminaičiai. Utenoje gyvenu 23 metus. Jaunystės metais čia buvau atvykusi dirbti: tais laikais gavau paskyrimą į Uteną, mat baigiau profesinę mokyklą – du ar tris metus dirbau ryšių technike ir vėl grįžau į Žemaitiją. Čia sukūriau šeimą, ištekėjau už Liudo. Išauginom du sūnus – Giedrių ir Darių.
Tačiau mano gyvenimas su buvusiu vyru nesusiklostė taip, kaip norėjau. Jis turėjo priklausomybę alkoholiui, iš šios problemos nesugebėjo išsikapstyti nei pats, nei su mano pagalba. Teko keisti ir gyvenamąją vietą, kartu išvykome gyventi į jo kraštą – Vilkiją, tačiau ir tai negelbėjo. Išsilavinęs ir labai geras žmogus toliau skendo priklausomybės liūne. Sulaukęs 55 metų jis išėjo iš šito pasaulio.
Dabartinį vyrą Romą pažinojau jaunystės laikais, kai dirbau Utenoje. Abu mylėjom vienas kitą, bet mūsų keliai išsiskyrė. Po 20 metų metų vėl susiėjom. Ir šiandien esame kartu.

Ar nesigailite pabėgusi iš savo gimtinės į svetimą kraštą – Uteną?

Negaliu sakyti, kad man čia yra blogai: turiu daug draugų, esu gerbiama ir patenkinta. Tačiau savas kraštas man – pats mieliausias. Jis ir šiandien traukia. Nuvažiuoju į Plungę, išgirstu žemaitišką šnektą – man atrodo, kad ir akyse šviesiau pasidaro. Nuvažiuoju retai, tačiau nuvykusi stengiuosi aplankyti visus, nepamirštu nė vieno.
Prieš porą metų Pakalniuose rengiamoje šventėje buvote išrinkta šauniausia močiute. Vadinasi, jūsų šeimoje – ypač šilti santykiai tarp pačių artimiausių žmonių?
Abi mano anūkės, kurias padėjau auginti, išvykusios į užsienį. Man džiugu yra tai, kad jos ilgisi galbūt ne Lietuvos, bet ir manęs, savo močiutės. Mūsų šeimyną sieja nepaprastai šilti santykiai – ir su mano vaikais, ir su anūkais. Vos spėju prisijungti prie skype, Anglijoje gyvenančios mergaitės tuoj ir klausia: „Močiute, kada atvažiuosi?”.

Jūsų rankdarbiai puošia ne tik jūsų, bet ir draugų ar artimų žmonių namus, kai kurie iškeliavę į užsienį. Kada išmokote siuvinėti?

Išmokau vaikystėje. Kai buvau dar vaikas, siuvinėti kryželiu mane išmokė močiutė Ona. O megzti išmokau iš savo mamos, tačiau ji nebuvo gera mezgėja: mokėjo tik kojines ar pirštines nusimegzti. Rankdarbiais susidomėjau tuomet, kai auginau savo vaikus. Juk tuomet nebuvo galimybių nusipirkti gražesnių drabužėlių. Pradėjau megzti, siūti, nerti ir gaminti valgyti, nes visąlaik svajojau apie tai, kad mano vaikai būtų skaniai pavalgę ir gražiai aprengti.
Visai svetimi žmonės taip pat susidomėjo mano veikla, panoro įsigyti rankdarbių ar pasmaližiauti mano keptų skanumynų. Prisimenu, dienotvarkė buvo ypač griežta: dieną dirbau, o naktimis mezgiau, siuvinėjau. Juk reikėjo ir šeimą išlaikyti, tad užsidirbdavau iš savo parduotų rankdarbių. Aš manau, kad ir šiandien patekusi į tokią situaciją, kuomet reikėtų kažkaip išgyventi, tikriausiai sukčiausi lygiai taip pat, kaip ir prieš daugelį metų. Išgyvenčiau, atrasčiau būdų, kaip užsidirbti duoną. Juk žmogui Dievas davė ne pjuvenų pripiltą galvą.
Tikiu, kad Dievas yra davęs man angelą sargą, kuris mane labai saugo: kad ir didesnė bėda užklumpa – angelas visada mane išveda net ir iš pačių nemaloniausių situacijų.

Dovanų neieškote „maximose”, o mylimiausius žmones nudžiuginate savo rankdarbiais?

Visada man labai malonu matyti besidžiaugiantį žmogų. Padovanoji jam dovaną, o jis nuoširdžiai apsidžiaugia. Nesu niekam pirkusi jokios dovanos, net ir smulkios… Jeigu reikia sveikinti draugą ar giminaitį – sėdžiu ir mąstau, kas jam labiausiai patinka. Tuomet imuosi darbo: kam paveikslą išsiuvinėju, kam skrybėlę neriu, o kam staltiesę padabinu… Yra žmonių, kurie atsidėkoja gydytojams už atliktą operaciją įvairiomis dovanomis ar pinigais. O aš jiems padovanoju savo rankdarbiais. Tokias dovanas ilgai prisimena. Juk medikai viską gali nusipirkti, tačiau vienetinių darbų – tikrai ne visuomet gali įsigyti.
Iš kur semiatės idėjų, nes kiekvienas išsiuvinėtas rankdarbis žavi išskirtinumu, originalumu?
Aš esu geras kopijavimo aparatas. Pati nekuriu jokių paveikslų – idėjų semiuosi įvairiuose žurnaluose, kataloguose. Dabartiniuose žurnaluose yra padidintos siuvinėjimui skirtos schemos. Tuomet, kai gyvenau Vilkijoje, kaimynės dukros vyras vokietis už iškeptus tortus atsidėkojo man Vokietijoje nupirkęs katalogą. Tai buvo neišsemiamas idėjų šaltinis.
Anksčiau siuvinėdavau ant lino, o dabar ant siuvinėjimui skirtos medžiagos – kanvos.
Savo rankdarbių namuose turiu mažai – jie pasklidę po visą pasaulį. Žmogus jau žino – jei bus švenčiamas jo gimtadienis ar jubiliejus – dovanų gaus siuvinėtą paveikslą.

Vadinasi, siuvinėti paveikslai madingi ir šiandien?

Tikrai taip. Jų norėtų galbūt daugelis, tačiau šie paveikslai yra labai brangūs. Vienas kryželis kainuoja maždaug vieną euro centą. Jeigu tektų parduoti savo paskutinį paveikslą, jo vertė siektų 224 eurus. Tai kruvinas darbas, trunkantis apie du mėnesius. Jeigu per parą siuvinėčiau po 16 valandų, galbūt darbą atlikčiau ir per mėnesį.
Esu daug siuvinėjusi dokumentų vaikams. Tai labai madinga. Dažnai paprašo ne tik artimieji, draugai, bet ir visai nepažįstami žmonės. Dar seniai Utenėlėje prisiėmiau savotišką įsipareigojimą – kiekvienam gimusiam vaikučiui dovanoju po siuvinėtą dokumentą. Visi šio kaimo vaikai šiandien turi po tokį dokumentą. Išsikepu grybukų, pasiimu dokumentą ir skubu pas gimusį naująjį Utenėlės kaimo gyventoją. Tai visi mano Krikšto vaikai.

Ar išsipildė visos jūsų gyvenimo svajonės?

Iš dalies taip, bet iš kitos pusės – galbūt ne. Esu laiminga turėdama gražią šeimą, tačiau visą gyvenimą norėjau būti mokytoja. Ši svajonė taip ir liko neišsipildžiusi. Labai myliu vaikus, moku rasti bendrą kalbą su jais. Gaila, kad tais laikais nebuvo galimybių siekti mokslų.
Visą gyvenimą sėdėjau ne savo rogėse. Tačiau nuo mažens buvau išauklėta taip, kad dirbti reikia kruopščiai ir sąžiningai. Buvau gera darbuotoja, gal todėl buvau vertinama ir gerbiama.
Neturėdama galimybės dirbti pedagogės darbą, visą savo meilę dovanojau savo vaikams. Šiandien galiu eiti per žemę aukštai iškelta galva – didžiuojuosi savo atžalomis, su kuriais labai gerai sutariu.

Jūs išsiuvinėjote ir Leliūnų seniūnijos vėliavą?

Taip. Aš gerbiu mūsų seniūnę Liną Petronienę, su kuria ypač puikiai sutariu. Esame giminingos sielos, todėl visada stengiuosi padėti. Buvo numatyta Leliūnų miestelio šventė, tad vėliavą reikėjo išsiuvinėti per mėnesį. Bijojau, kad nespėsiu. Sėdėjau ir dieną, ir naktį, bet savo darbą padariau. Jeigu pažadėjau, vadinasi, pažadą turiu ištesėti. Deja, to nepasakysi apie aukštaičius…

Autorės nuotr.

{youtube}ZDaZ5c5DonA&feature{/youtube}