20 metų dirbusi pedagoge ir kone tiek pat vadovavusi ugdymo įstaigai Utenoje gyvenanti tautodailininkė Rasa Slesoriūnienė visą gyvenimą kurti skatino ir kitus. Anksčiau piešdavusi atvirukus, siuvusi ir nėrusi žaislus, 2014 metų pabaigoje tautodailininkė save atrado karpiniuose, į kuriuos moteris sutalpina aplink supantį pasaulį.
Gerbiama Rasa, papasakokite apie save…
Unikalus pedagogo darbas visą gyvenimą mane skatino kurti. Iki 2014 metų pabaigos piešiau atvirukus, siuvau ir nėriau žaislus, o tada pradėjau karpyti. 2015 metų gruodžio 30 dieną man suteiktas tautodailininko statusas. Per pusantrų kūrybinių metų surengiau tris personalines parodas. Dalyvauju Aukštaitijos regiono, šalies bei tarptautinėse parodose. Mano karpiniai – Lietuvos nacionalinio, museum Sztuki Ludowej (Lenkija), Molodečno valstybinio muzikos koledžo (Baltarusija), V. Valiušio keramikos muziejų fonduose.
Nuo 2012 metų talkinu Utenos Trečiojo amžiaus senjorams. Menų fakulteto veiklose puoselėju jų kūrybines galias. Dalyvauju parodose – rodau senjorams asmeninį pavyzdį.
Jūsų kūrybą galima suskirstyti į du etapus: etapą, kai kūrėte nedidelis kūrinius – atvirukus, žaisliukus, ir laikotarpį, kai gimė jūsų dideli ir prasmingi karpiniai? Kada įvyko tas pereinamasis laikotarpis?
Pačioje 2014 metų pabaigoje, gruodžio mėnesį, Tradicinių amatų centre „Svirnas” turėjo vykti paskaita, skirta Trečiojo Amžiaus universiteto dalyvėms, tačiau tąkart jos ten taip ir neatvyko, o aš nuėjau. Nuėjau ir nepasigailėjau. „Svirne” radau karpinių meistrę Odetą Tumėnaitę–Bražėnienę, kuri demonstravo, kaip gaminti atvirukus. Tačiau atvirukus gaminti aš jau mokėjau. Artėjo Medinės ožkos metai, tad nusprendžiau iškarpyti ožkelę. Odeta man davė tokio grublėto popieriaus, primenančio ožkos kailį. Paėmusi žirkles pabandžiau. Taip gimė ožkytė. Tiesiog reikėjo išlaukti iki to momento, kuomet galėjau įgyvendinti idėją, o vėliau viskas jau vyko savaime…
Jūsų karpiniuose telpa visas aplink supantis pasaulis…
Kūrybai reikia begalinio kruopštumo, o mano darbai daugiakalbiai, lygiai tokie kaip ir aš. Atspindėti vieną motyvą yra labai neįdomu. Prie popieriaus nesėdu tol, kol nėra minties. Kaskart veda vis naujos mintys. Jos labai greitos.
Karpiniuose puoselėju lietuvių liaudies tradicijas. Kaskart ieškau savitos gėlės, giedančio ar nuščiuvusio paukščio, grakštesnės linijos bei įtaigesnės, tautinį paveldą išsakančios kompozicijos.
Karpant reikia mąstyti. Tad nesutiksiu su tuo pasakymu, jog neklauso rankos. Ne rankos neklauso, o smegenys. Jei žmogus jas užblokuoja sakydamas „aš nemoku, negaliu…” – žinoma, nieko iš to neišeis.
Ar pedagoginis darbas turėjo sąsajų su jūsų kūryba?
Labai daug turėjo sąsajų. 17 metų dėsčiau rusų kalbą, reikėjo nemažai pastangų, kad galėčiau suburti vyresnių klasių vaikus. Tam pasitelkdavau įvairiausius būdus ir metodus, rengdavome bendrus gimtadienius, pasibuvimus, renginius, mėgdavau kartu su jais kurti. Juk būdavo vaikų, kurie mėgo kurti, tačiau nespėdavo. O aš jiems padėjau. Kartais atbėgdavo pas mane vienokio ar kitokio patarimo. Kartą viena mergaitė atėjo pas mane ir išsakė susirūpinimą, kad labai jaudinasi, jog galbūt neįstos į norimą specialybę – dailę. Aš ją guodžiau, net kartu sėsdavome piešti. Ne kartą sakiau, kad jos tapybos darbai išsiskiria iš kitų. O štai vėliau ji įstojo į dailę, puikiai baigė ir įsidarbino dailės mokytoja Varniuose. Tokios istorijos mane labai įkvepia.
Iš kur atsirado pomėgis dailei, karpiniams?
Juk tais laikai žaislų neturėjau. Augau 9 vaikų šeimoje. Tačiau mūsų šeima ypač nukentėjo: kaip buvusio politinio kalinio vaikai kartu su tėveliais buvome blaškomi po Lietuvą. Iki 10 metų beveik badavome, tačiau nors ir ypač sunkiais laikais tėtis visuomet stengėsi mus išleisti mokytis. Jis manė, kad mokslas – pagrindinis prioritetas. Mamytė nuolat jaudinosi, kad mes neįsiveltume į politiką.
Būdama nedidukė mergaitė mėgau ant popieriaus piešti lėles. Jas dailiai nupiešdavau, iškirpdavau, o paskui visi žaisdavome. Į pirštines prikišdavome popierinių lėlių – tai buvo ligoninė. Prisimenu, kaip sulanksčiusi keliagubai popierių prisikarpydavau meškiukų, lėlyčių, paršiukų. Kai išskleidi tą armoniką – jie visi susikibę rankomis.
Jūsų darbus vertina ir parodų lankytojai. Tikriausiai jūsų karpinius parodų lankytojai išvys dar ne vieną kartą?
Turiu minčių parodas surengti tose vietovėse, kur gyvenau. Kartą plaukiau Dviragio ežeru ir mąsčiau: išbandymų mūsų šeimai netrūko. Juk būdami vaikai ežeru plaukdavome į Salų mokyklą. Sodyba buvo labai atokiame kampelyje, tačiau aš tą vietovę prisimenu su nostalgija ir šiluma. Labai norėčiau savo darbus nuvežti ir pristatyti Salose.
Kartą dalyvavau tarptautiniame projekte ir buvo pasiūlyta Latvijoje surengti mano karpinių darbų parodą. Nuvykusi į Rygą nustebau: parodos lankytojai buvo sužavėti mano karpiniais, pasirodo, kad latviai neišsaugojo karpinių paveldo.
Nuo 2015 metų prasidėjo personalinės mano kūrybinių darbų parodos, kuriose vos spėjau dalyvauti.
Ar tapybai dar lieka laiko?
Tapybai laiko nėra. Tapyti aš dar neišmokau (juokiasi). Pernai vasarą dalyvavau plenere, mane mokė mokytojas D. Galiauskas, kuris man paplojęs per petį pasakė: „tu gerai darai, gerai”. Tačiau šiandien man didžiausias malonumas karpyti, nors ir šiam pomėgiui neatiduodu visos savęs, mat esu labai užimtas žmogus. Prisėdusi karpyti įsijungiu malonią muziką, susikuriu tokią aplinką, kurioje man gera. Turiu kambarį, kurį paskyriau šiam pomėgiui. Man labai smagu.
Juk negaliu savęs izoliuoti su tokio dydžio pensija: neišeisiu iš namų, vadinasi, nieko aplink nematysiu be savo ilgos nosies.
Vytauto Ridiko nuotr. ir video 
{youtube}S2FLKdWqy6I&feature{/youtube}
