Netapanti peizažų, tačiau dievinanti gėles. Šie žodžiai labiausiai tiktų apibūdinti Sirutėnuose gyvenančią talentingą menininkę Ramunę Ulevičienę, kuri, anot jos, labiausiai mėgsta maudytis ankstų rytą ežere, kurį gaubia rūkas, o po romantiškų maudynių puikiai nusiteikusios tapytojos dvasinę ramybę atspindi jos kūriniai – plastiški, daugiaprasmiai, profesionaliai suderintomis spalvomis. Metams bėgant kūriniai tampa vis gilesni, verčiantys susimąstyti, atrasti kažką nekasdieniška. Tačiau neretai paveikslai pražysta gėlėmis, kurios skleidžiasi vis nauja gyvastimi ir ragina dar kartą įkvėpti aromato ir pajusti spalvų žaismą.

Kaip galite apibūdinti savo kūrybą? Kuo ji išskirtinė?

Nemanau, kad ji kažkuo išskirtinė. Aš išgarsėjau su straipsniu „Ramunė, tapanti gėles”, kuris buvo publikuojamas viename iš rajono laikraščių. Viskas prasidėjo nuo gėlių, kurias labai mėgau ir mėgstu tapyti iki šiol. Maždaug prieš 30 metų, kai dar mano vaikai buvo maži, pradėjau piešti ir tie pirmieji kūriniai buvo skirti papuošti buičiai. Juk anais laikais parduotuvėse nusipirkti nieko nebuvo, tad teko į rankas paimti teptuką. Taip pat mėgstu kurti interjerą: patinka pačios kūryba, originalumas, spalvų ir atspalvių parinkimas bei jų derinimas. Mano kūryba susidomėjo ir žmonės, kurie pirko paveiksliukus, todėl jų nupiešdavau šimtus. Mano ranka laikui bėgant lavėjo: kas daug dirba, visuomet pasiekia rezultatų. Galbūt šventvagiška sakyti, kad tai ne Dievo dovana. Aš laikausi tokios nuomonės, kad visa tai išmokta. Juk ne kiekvienas turi noro ir minčių apskritai pradėti tapyti. Tai ilgų metų darbas, praktika ir, žinoma, begalinis noras tuo užsiimti.
Peizažai manęs niekuomet netraukė. Mėgau kartu su vaikais vaikščioti po pievas, braidyti po jas ieškant gražiausių vasaros žiedų, glėbiais neštis namo, jais puošti buitį. Be to, anksčiau nebuvo populiaru tapyti gėles, dažnas kūrėjas piešdavo tik peizažus ar jūrą. Gal daug kas ir pasišaipydavo, kad Ramunė gėlininkė, o ne tapytoja, bet aš tapytojos titulo ir nesiekiau. Aš tapau tai, kas man patinka.

Kokios Jūsų mėgstamiausios gėlės? Galbūt ramunės?

Neturiu mėgstamiausių gėlių ir spalvų. Man tapyboje svarbiausia yra spalvų ir nuotaikų išraiška. Jeigu darbas kvepia, vadinasi, jis pavyko. Turi jame atsispindėti gyvybė, jausmas ir nuotaika. Kalbėdama apie spalvas, galiu pasakyti, kad jos būna suderintos ir nesuderintos, tinka arba ne. Štai aš nelabai mėgstu violetinę spalvą, tačiau virtuvės sienas ėmiau ir nudažiau būtent šia spalva. Paprasčiausiai pritaikiau prie mėgiamų užuolaidų.

Ko reikia menininkui, kad gimtų paveikslas?

Dvasinės ramybės. Jeigu viskas gerai klojasi, širdy ramu ir dūšia dainuoja – spalvos liejasi taip pat laisvai. O jeigu juntamas nerimas ir tenka skubėti, tuomet geriau neimti teptuko į rankas. Jau esu įsitikinusi, kad iš to nieko neišeis: spalvos veliasi, viskas išsimurzina.

Ar tapytojui reikia nuolat tobulėti ir mokytis?

Žinoma, blogas tas tapytojas, kuris sustoja. Jeigu tampi žemesnio lygio, pasidarai lyg amatininkas, štampuojantis paveikslus. Stengiuosi to nedaryti. Per tris dešimtmečius mano tapyba keitėsi. Stilius ir mintys taip pat. Jei anksčiau nupiešdavau gėlytės žiedelį vazoje, dabar toks žiedelis pavaizduotas turintis reikšmę. Pradėjau paišyti veidus, figūras, išdrįsau paveiksle atspindėti ir nuotaikas. Štai vienas toks paveikslas gimė ankstų rytą po pasivaikščiojimo parke. Šiame kūrinyje žaidžia šešėliai, spalvos, simboliai. Žiūrint į jį apima savotiškas džiugesys. Norisi, kad pasižiūrėjęs į tokį paveikslą žmogus justų emocijas. Šiuo metu laukiu tokio momento, kai ryšiuosi tapyti tik tai, ko pati noriu. Kartais labai varžo užsakymai. Kiekvienam darbui reikia įdėti daug meilės.

Kas yra Jūsų tapybos vertintojai?

Žmonės. Turiu dailininkų draugų, kurie pataria, pakritikuoja. Toji kritika man labai naudinga. Aš iš to mokausi. Stengiuosi nekopijuoti kitų kūrėjų mene naudojamos technikos, viską išrandu pati. Pastarieji mano darbai įgavo gilumo įspūdį. Natiurmortas gilus: į jį žvelgiant galima pastebėti kelis sluoksnius ir ne vieną foną. Tai suteikia 3D efektą.

Ar Jūsų kūrybą įkvepia gamta?

Galbūt daugiau vidinė būsena. Kaip jau minėjau, jeigu vidinė būsena gera, širdis dainuoja, kūryba irgi spindi. Aš daugiausia ieškau emocijų, o ne gamtos detalių. Nuvykusi į užsienį pirmiausia noriu pajusti tos aplinkos dvasią, o ne aplankyti, tarkim, muziejų.

O duoklę Jūs, kaip menininkė, atiduodate Sirutėnams?

Kompromituojantis klausimas. Ne, vaizdų netapau. Yra menininkų, kurie tapo peizažus ir jiems gerai sekasi. Nelendu į tas erdves ir man gerai. Jeigu taip galima sakyti, Sirutėnams duoklę atiduodu. Mes, visi sirutėniškiai, tapome bendrą paveikslą. Turime savotiškus tapymo vakarėlius, į kuriuos susirenka žmonės ir kiekvienas turi galimybę nutapyti po žolynėlį. Jie turi puikią galimybę išbandyti patiems prisiliesti prie meno technikos. Tačiau kai kuriuos tenka įkalbinėti: neretai iš pradžių jaučiasi labai drąsiai, o į rankas pasiėmę teptuką suabejoja bijodami sugadinti. Aš aiškinu, kad jie nieko nesugadins. Argi labai svarbu, kur gėlės žiedelis ar lapelis bus palinkęs? Atėję vaikai pasiteiravo, ar gali nupiešti kirmėlytę. Taip atsirado ne tik kirmėlytė, bet ir drugelis bei kolibris.
Ši idėja man gimė tuomet, kai gyvenau Olandijoje. Turėdavau pamokėlių, kurių metu tapyti mokydavau mokinius. Vėliau mano draugės sugalvodavo tapymo vakarėlius: taip gimdavo nuostabūs paveikslai. Tiesiog taip išsirutuliojo, kad bendrą darbą nusprendė tapyti Sirutėnų gyventojai. Manau, kad iki rugpjūčio mėnesio pabaigos mes paveikslą „Sirutėnų puokštė” jau užbaigsime.

Ar turite mėgstamiausią paros laiką ar auksinę valandą, kuri menininkui atneša sėkmę?

Geriausias laikas mano tapybai – dvi valandos prieš vidurnaktį ir dvi po to. Su tuo bandau kovoti, bet sunkiai sekasi. Naktį trūksta šviesos, tačiau nieko kitaip negaliu pakeisti. Diena mano akyse prabėga kažką veikiant, kartais užsiimant ir visiškai nereikšminga veikla. Turiu naują tradiciją keltis ryte 5 val. ir eiti maudytis ežere apsuptai besidraikančio rūko. Tai labai romantiška, šis malonumas puikiai nuteikia visai dienai.

Ar savo tapyboje bandėte atspindėti tautosakos motyvų ar etnografinių elementų?

Anksčiau kavinėms ir restoranams piešdavau tokius „baibokiukus”, tačiau visa tai liko praeityje. Tie pirmieji darbai nebuvo kažkokie tobuli ir išskirtiniai, tačiau puikiai papuošdavo interjerą.

Vytauto Ridiko video
nuotr. V. Ridiko ir R. Ulevičienės asmeninio archyvo

{youtube}D_ekZi44gwQ&feature{/youtube}