Dar ir šiandien buhaltere tebedirbanti uteniškė Valerija Nagienė nepamiršo meilės menui: moteris, užuot laisvalaikiu sėdėjusi prie lango ir tuščiai laiką leidusi žvelgdama į šaligatviu einančius praeivius, ima į rankas adatą ir siuvinėja. Pasak kūrėjos, užsiimant miela veikla ir laikas greičiau prabėga, ir negatyvios mintys pralenkia.
V. Nagienė savo kūrybą pristato ne tik parodose – moteris kūrybos mylėtojus sukviečia ir į savo namų erdves.

Ar tiesa, kad su adata susidraugavote būdama pensinio amžiaus?

Tikrai taip. Auginau keturis vaikus, daug dirbau, tad paprasčiausiai neturėjau laiko šitam pomėgiui. Visiems sakau, kad savo atžalas į vaikų darželius kasryt vedžiau net 24 metus. Kai 1957 metais baigiau Spitrėnų mokyklą, buvau įstojusi į Kauno Stepo Žuko mokyklą mokytis menų, tačiau toliau studijuoti negalėjau: bendrabutyje mane apvogė, buvo sunkūs laikai, susirgo mama, reikėjo ja pasirūpinti. Grįžau namo. Aš įsitikinusi tuo, kad įstojus į šią mokyklą, buvau gabi menui.
Po poros metų pradėjau lankyti Tauragnų mokyklą, kur pabaigusi mokslus atvykau į Uteną. Vidurinį išsilavinimą baigiau vakarinėje mokykloje. Vienu metu ir mokiausi, ir dirbau.
Kartą einu per Aukštakalnį, kuriame gyvenau, pakeliu galvą ir matau languose daug žilų galvų. Galvoju: „Negi ir man išėjus į pensiją taip reikės beprasmiškai žiūrėti pro langą”. Net pati išsigandau tokios minties. Parėjusi namo paskambinau į „Caritą”, atsiliepė seselė, kurios paklausiau, ar negalėčiau laiką leisti su ligoniais: pabendrauti, pasikalbėti ar kokią knygą jiems paskaityti. Medikė, teigdama tai, kad ligoniai dažniausiai miega ir jiems nėra įdomūs jokie skaitymai, sužlugdė mano viltis. Nesinorėjo išeiti į pensiją ir nieko neveikti.
Aš manau, kad kiekvienam galima rasti įdomios veiklos, tačiau ne visi to nori. O tai ir yra blogiausia.

Žvelgiant į jūsų siuvinėtus paveikslus, galima drąsiai teigti, kad jie skiriasi nuo įprastai, dažniausiai kryželiu, siuvinėtų rankdarbių.

Mano siuvinėjimo metodas skiriasi nuo kitų. Siuvinėti rankdarbiai atrodo tarsi nupjauta pieva. Tokiu būdu siuvinėti išmokau pati, tad esu savamokslė. Įvertindami mano parodas, daugelis stebisi išskirtiniu siuvinėjimu.

Iš kur semiatės idėjų?

Teisingiausia būtų atsakyti – iš niekur. Sugalvoju pati: ant medžiagos nupiešiu paveiksliuką, kurį dažniausiai pati sukuriu, ir, paėmusi adatą su siūlais, siuvinėju. Visi paveikslai įrėminti, o medinius rėmelius pagamina mano vyras Stanislovas. Prisipažinsiu, ne kartą esu girdėjusi Dailės akademijos dėstytojų pastabas, kad šie paveikslai neturėtų būti rėminami: jie kitaip žiūrėtųsi, jei būtų tik užtempti ant drobės.

Ar neskaičiavote, kiek paveikslų esate išsiuvinėjusi?

Galbūt apie 50 – tiek paveikslų dalyvavo parodose. Daugelis jų sukrauti antrajame namo aukšte, o kiti puošia sienas. Kadangi paveikslai yra dideli, prie jų reikia ilgokai pasėdėti. Vieną rankdarbį siuvinėju apie tris ar keturis mėnesius.
Neseniai ruošiausi į jubiliejų, o jubiliatą nusprendžiau pamaloninti savo pačios siuvinėtu paveikslu. Laiko neturėjau, tad teko suktis per vieną mėnesį. Nuo ankstyvo ryto iki vėlumos kantriai siuvinėjau, o rezultatu buvau ypač patenkinta, mat jubiliatas buvo dėkingas už tokią originalią dovaną.
Mano pirmasis paveikslas, kurį išsiuvinėjau, buvo gimtasis namas Rukšėnuose.

Jūs esate Utenos krašto tautodailininkė, surengusi ne vieną savo darbų parodą, tačiau lankytojus labiausiai nustebinate pakvietusi juos į parodas, surengtas namo kieme.

Per savo gyvenimą surengiau apie 20 parodų ne tik Utenoje, rajono miesteliuose, bet ir Seimo rūmuose.
Idėja surengti parodas savo kieme gimė seniai. Maždaug prieš dešimtmetį rengiant pirmąją parodą kieme, man talkino vaikai: jie pagamino paveikslams sukabinti specialiai pritaikytą tvorą. Tai buvo ypač originalu. Sulaukėme ir daugybės žmonių, kurie ne tik įvertino mano darbus, bet ir noriai vienas su kitu bendravo. Po šio renginio kaimynai tarpusavyje kalbėjosi, kad Ąžuolija tokių dainų iki šiol nebuvo girdėjusi. Tokius susibūrimus ir vis naujas parodas rengiu kas antrus metus.
Buvau surengusi parodą Rukšėnų kaime. Neįtikėtina: sulaukiau daugybės žmonių. Du dideli stalai vos talpino susirinkusiuosius. Svajoju dar kartą įgyvendinti šią idėją, tačiau ramybės neduoda įkyri mintis: ar šiandien sueitų tiek žmonių, kaip anuomet? Tai didžiulis įsipareigojimas. Neužtenka sukviesti žmones, reikia juos ir užimti.

Nors dar dirbate buhaltere, laisvo laiko lieka ir kitam pomėgiui – mezgimui?

Taip. Daugiausia mezgu žaislus, kuriuos dovanoju žmonėms. Didelio kambario kėdes papuošiau specialiais megztais kilimėliais – tai ne tik gražu, bet ir praktiška. Esu primezgusi kalėdinių žmogiukų armiją – su jais labai mėgsta žaisti iš Vilniaus atvykstančios anūkytės. Labai smagu prieš Kalėdas į dovanų maišelį įdėti kelis megztus žaisliukus ir kaimynus pasveikinti su artėjančiomis šventėmis.

Pastebėjau, kad paveiksluose dažniausiai siuvinėjami žmonės, jų veidai? Kodėl?

Galbūt neišeina tokie žmonių veidai, kaip norėčiau. Aš manau, kad paveikslas be žmogaus būtų negyvas.

Prie jūsų namų auga daugybė augalų. Tikriausiai mėgstate puoselėti namų aplinką?

Visuomet man patiko rūpintis augalais, juos sodinti. Anksčiau kartu dirbome dabar jau a. a. Galeckiene, kuri man pasiūlė gražių augalų – žagrenių, kurie augo jos sode. Prisodinau jų daug, tačiau po vienos šaltos žiemos jie iššalo. Tuomet, kai atsikraustėme į šį namą, tempiau akmenis, komponavau juos taip, kad puoštų aplinką.
Tais laikais, kai dar nė nesiruošiau siuvinėti, tikrai daug dėmesio skyriau aplinkos puoselėjimui. Tačiau metai bėga, reikia stiprios sveikatos, tad šiandien mieliau sėduosi prie stalo siuvinėti vieno ar kito rankdarbio. Man tai – ir poilsis, ir malonus laisvalaikio praleidimas.

Autorės nuotr.

{youtube}G0oQolJEooc&feature{/youtube}