Net licyperas nesumislys, kaks nutikymas del meilas būva mūs krašti. Prais marias čėsą, kol anas asimirš. Ažvinčių gyrias viensedyjaj gyvenį Baužiai, in sanystas suslaukę sūnaus. Pakrykštija Roka vardu. Vaikas auga, tvirtėja, būva spakainas, valyvas. Užaugįs, klausydamas tėva patarymų, nesiskūbina ženytis. Sulaukįs Krystaus metų, kai tėvas padėja šaukštų, aplaide šytų pasaulį, momai prasytare: „Paieškasiu jaunas gaspadynes. Besiklapatydama ir tu, kaip tėvas, nugriūsi. Daunorių bažnyčiaj, par dešimtosias atlaidus vėl mačiau Šeimaties Barborų, Šaukalas untrųjų dukterį. Ana man saniai akysna inkryta. Jas tėva pravardė – ne kokia, ale duktė – sūvis baika. Dabojunt – čystūte, liekna, kai Utenykščia ažera mindre. Staponas, tu jį žinai, mana ištikimas draugas, prižadėja supiršt. Dabar pats metas, raikia krutėt“.
Geram ūpi, abrakinen tarbon inpylįs du gorčius avižų, kad širmis svetimui būt sotus, sadynį apklojįs gūnelioti, insėda lineikan. Batagu sumasykavys, padabojys in atainuntį juodų debesį, močiai šūkteraja: „ Atia matynėl, gal Dievas duos…“.
Atvažiavys in Staponų, rada jį jau apsrėdžiusį. Sėdi ažūstalaj, misingynį cibūkų čiulpdamas, multankas ratilus palubėn laidžia. Su naktaizu. Iš burnasėlią kišenioką šilkyne fantazija kyši. Burlečiai nušvaksuoti, kelnių kantai, sakytum, šoblias ašmenys. Iš arčiau – vysas parfiūmukvepja.
Jiem invažiavus Šaukalų ačlaiman, paskėla šūnia, diduma sulyg telioku, alasas. Gerai, kad būva pryrištas, ale vis tiek, Baužioką arklys karpe ausym ir prunkšte. Iš pirkias išejys šeiminykas šūnį invare būdon. Pasveikinįs atvažiavusius, papraše ažeit vidun.
Pirkiaj bernai „labų dienų“ pasaki, akim apymete sienas, lubas, padlagų, iš stancijas inejusiai Barborai piršlys sūmete: „Sveika, pupuliuk, gal ir nesapnavai, kad sulauksi šytakių svečių“. In stalą tėptarajys būtelį arielkas, dadūre: „Iš Ažvinčių gyrias briedžia ašarų atavežem. Del lingvesnia sustaryma…“
Barboras močia, numetus būrkų, asiryšus kvartūkų, in stala padėja kvepiunčių kilbasų, kumpią šmotų, rūgintų agurkų, medaus uzbanėlį. Dukterį paprotija ažimtei svečius nebūvelius.
Žodys pa žodžią, daugiau insykišunt piršliui, Šaukala ažūpečky pastarys su bobu, ūturkai sudėja paskutinius taškus: „Jūs, bro, ne pirmi šituo raikalu. Žinau Baužius, katrie gyvena netoli Švedryškių. Nieka bloga apie juos nesgirdėja. Jeigu Barbaryte sutiks – vesalių iškelsima. Pasoga ne kažną kokia, ale porų tūkstunčių bendra gyvenima pradžiai duosma“.
Rokas, nama sugrįžįs, pa gaspadu lakste kaip un sparnų. Iškuope visus kumpus, naujais šiaudais perdinge pirkias stogų, instyklina gonkų išlėkusias šybas, iš patvartes laukuosna yšveže asibūvusių mėšlą krūvų.
Venam pavakary, klapata pilna, Roka močia, susėmus pilvų, juodu burnu aimanava: „Vaikeli, man sūvis negerai, vežk in daktarų“.
Tauragnų felčeris, negerųjų pamatįs, liepe vežt Utenon. Nenopastes pagauta Baužienė galų gali atsdūra Vilniaus ligoninej. Ti pagulėjus keletų denų, nūmira.
Pa pakravų, kiek atsgavįs, Rokas pamisle apie savą likymų. Susgriba, kad raikia vėl sustykt su tuo geradariu Staponu, supiršusiu su pasdabotu panu, ir galutinai sustart del vesalias. Meila – ne saila, nei nurysi, nei išspjausi – net šyptaraja. Insėda dvyratin ir jau pavelunčiai pastuksena kalydariaus durysna. Jom atsvėrus, Staponą močia pasake girdėjus, kad svečias lykįs vienas, kai nabagas. Inejįs pirkian Rokas nustėra: ažu stalą sėdi Staponas su Barboru, valga būlbas su rūgintu pienu. Jam gerklį užūjeme, nieka nesakįs, vėl apyžerge dviratį. Važiuodamas namo, biednykas sutyka iš piršlybų grįžtuntį Mataušų su bernu iš Vilkablauzdas. Jų ūturka būva trumpa: „Ablavūke tu, piršlėm raikia važiuot su manim, sanu diedu. Staponas jaunas, neženotas, sovestes netūri, Barborų no tavįs nugvelbe. Ale tu ne pirmas, ir gal ne paskutynis glušėkas.
Prabėga nemažai čėsą. Smetanskų bernų Rokų, inšokusį devinton dešimtin, sutikau markatnų, ainuntį vieškeliu nuo Minčias link Tauragnų. Prakalbintas, pasrėmįs kriukiu, atsake: „Ainu apsdairyt, kaip atroda Šeimaties kalvoti laukai. Ti išlaisiu, išbarstysiu kriūtynej suskaupusių sopį“.
