Nuvykus į Daugailių seniūnijoje esantį Šiožinių kaimą galima ne tik pasigrožėti senoviniu kaimu, turinčiu vos kelias sodybas, bet ir aplankyti čia gyvenančią audėją Vandą Maniušienę. Pokalbio metu kukli moteris parodė savo pačios rankomis išaustų darbų margumyną. Moteris teigė, jog ji ne tautodailininkė, o tik savamokslė.

Ar šiame krašte jūs esate vienintelė audėja?

Tokių audėjų šiame kaime buvo kelios. Dabar esu likusi viena. Anksčiau, kolūkio laikais, būdavo pareini namo po darbų ir iki vėlaus vakaro audi. Maniau, jog turiu dvi dukras, tai reikia daug priausti tam, kad užaugusios turėtų nemenką kraitį. Dabar jau nė vienai nereikia. Kam tuomet tiek vargau? Gal išties jos ir nepatogios. Juk šiais laikais žmonės prisiperka visokių storų pledų, kurie nesilamdo ir laimingi sau sėdi ant jų. Seniau žmonės austus darbus labiau vertindavo. Gal ateityje vėl pradės vertinti tai, ką reiškia natūralus audeklas. Atrodo, kad šiuo metu naminius audeklus vertina tik tautodailininkai.

Iš kur sėmėtės žinių ir audimo praktikos?

Iš šalia gyvenusios kaimynės Eugenijos Volienės. Sukauptas žinias apie audimą ji man perdavė ir išmokė audimo pradmenų. Ji buvo 20 metų vyresnė, pagalvojau, kad ir man būtų naudinga išmokti šio amato. Pradėjus gilintis į audimą, man tebuvo 22-eji. Pats intensyviausias audimo laikas – žiema. Tuo metu buvo didesnė austų darbų paklausa, todėl ausdavau ne tik sau, bet ir kitiems. Pavargdavusi nuo audimo į rankas paimdavau virbalus ir megzdavau. Kai įsivažiuoji į audimą, tada labai smagu. Sunkiausia dalis – įvėrimas ir apmetimas. Tačiau, mano manymu, svarbiausia – turėti daug noro ir potraukio šiam kantrybės reikalaujančiam darbui.

Ar dabar dar audžiate?

Dabar jau nebeaudžiu. Dukros kartais klausia, kada vėl pradėsiu austi. Palėpėje dar daug siūlų sukrauta. Jau austi nebesinori – senatvė. Jauna būdama labai daug ausdavau, tačiau dabar ir staklės, ir verpimo ratelis tebedulka palėpėje.
Ar audimo žinias kam nors perdavėte?
Ne. Dukros gal ir norėjo išmokti, tačiau vis sakydavau, kad nėra laiko. Kai mokėsi, vis neatrasdavom tinkamo meto. Juk audimo per vieną dieną neišmokysi. Reikia išmanyti ir raštą, žinoti, kaip minasi pakojos. Panašiai ir su kepimu: vis sakydavau, jog išmokysiu vėliau. Dukros ir šiandien juokiasi, kad aš vis dar ruošiuosi joms atskleisti ir audimo, ir kepimo paslaptis. Kartais man geriau pačiai pasidaryti vieną kitą darbą, nei paaiškinti kitam. Neturiu kantrybės aiškinti.

Kuriuos rankdarbius labiausiai patinka kurti?

Nėra taip, kad iš įvairiausių rankdarbių kažką išskirčiau. Geriau austi ar nerti, nei sėdėti rankas susidėjus. Tuščias sėdėjimas – ne man. Esu pensininkė, todėl jei ne rankdarbiai, dienos slinktų labai nuobodžiai. Grįžusi po darbų ūkyje imu virbalus į rankas ir mezgu. Patinka nerti kabliuku, nors visa tai reikalauja daug kantrybės, tačiau labai malonu. Būna taip, kad vyrui paskambina sesuo ir klausia, ką veikiu, tai jis juokiasi, jog aš poteriauju. Vadinasi, kažką krapštinėju. Juk rankdarbiai – lyg matematika: nunertas ar numegztas akis reikia atidžiai skaičiuoti, nepamesti. Taip pat ir su audimu: reikia kruopščiai sekti akis. Audžiant negalima atsipalaiduoti, nes tai itin kruopštus ir atidus darbas. Intensyviai dirbant per pusdienį galima nuausti pusę marškos.

Kaip atsirenkat audimo raštą?

Aš raštų negalvodavau – daug gražių pavyzdžių rasdavau žurnaluose. Seniau mes, savamokslės, viena nuo kitos nusižiūrėdavom. Anksčiau močiutės interneto neturėjo, tačiau pačios sukurdavo tokių margų ir įdomių raštų. Nėra skirtumo, iš kokių spalvų siūlų audi, tik reikia nepamesti akių, juk siūliukai mažyčiai. Tekdavo austi ir iš 14 špūlyčių. Tada jas įtaisai, veji į šeivą ir su rateliu suki, tačiau tuomet audinio kraštai nelabai gražūs išeina. Kad audinys būtų gražus, moterys atrado narstymą.
Ar bendraujate su kitais kūrėjais?
Jokių parodų nesu rengusi ir su kitais kūrėjais nebendrauju. Juk yra ir tokių moterų kūrėjų, kurios sėdi staklėse ir moko kitus. Aišku, gerai, jei jaunimą moko austi. Dažnai merginų nė nepasodinsi į stakles, o šviesti ir mokyti jauną žmogų ir perduoti jam žinias – tikrai puikus sumanymas.

Autorės ir L. Narčienės nuotr.            

{youtube}t8huyrOKWh0&feature{/youtube}