Meniškame Užupyje (Vilnius) vaikystę praleidusi Lina Vaišnytė nuo mažumės labai mėgo stebėti lietų. Ji atsisėsdavo ant laiptų po stogeliu ir žiūrėdavo į pliaupiantį lietų, o pagal burbulus balose spręsdavo, ar dar ilgai lis. „Kartą per vieną tokią liūtį pamatėme permirkusį žmogų, kuris varėsi dviratį. Pagailo praeivio ir pakvietėme jį po stogu sušilti. Žmogus pasirodė esąs dailininkas ir po apsiaustu nuo lietaus saugojo eskizų sąsiuvinį ir pieštuką. Gurkšnojome arbatą, dailininkas nupiešė mano portretą. Mama jam rodė mano piešinius. Nepažįstamasis sakė, kad esu talentinga. Nuo to laiko kiekvienas prisilietimas prie tapybos ar piešimo man yra kupinas paslapties ir romantikos, kvepiantis arbata ir šiluma, gelbstintis užklupus gyvenimo lietui“, – pasakojo dailininkė, kurią pomėgis menui lydi iki šiolei. Baigusi muzikos pedagogikos ir chorinio dirigavimo studijas Vilniaus konservatorijoje, ji vėl prisilietė prie vizualaus meno, o 2005 metais atrado šilko tapybą. Šis užsiėmimas anykštėnę taip įtraukė, kad įgyta patirtimi ėmė dalintis vesdama mokymus bei su bendramintėmis įkūrusi Šilko tapybos asociaciją.

Ar reikia didelės erdvės Jūsų kūrybai?

Reikia. Dėl šios erdvės poreikio ir atvykau gyventi į Anykščius, o esu kilusi iš Vilniaus. Šiame Aukštaitijos mieste yra labai patogu dirbti, pakviesti žmones į edukacines programas.

Kas įkvepia kūrybiniam darbui?

Poreikis kurti atsirado maždaug prieš 15 metų. Šis užsiėmimas padeda spręsti vidines problemas ir atsipalaiduoti. Tai tam tikra meditacija. Gera dalintis tuo ir su kitais: vesdama kūrybinius užsiėmimus pastebiu, kad ir kiti žmonės jaučia atsipalaidavimą. Kai atsirado poreikis kurti, baigiau dailės studijas, o dabar tęsiu studijas vizualiųjų menų srityje.

Ar mėgstate kontrastus savo kūryboje ir gyvenime?

Žinoma, kad taip. Užsiimu labai skirtingomis veiklomis, todėl apie tai labai sunku kalbėti. Šiuo metu tapau abstrakčius ir konceptualius kūrinius, kurie kontrastuoja dekoratyviam menui, tokiam kaip šilko tapyba. Todėl dekoratyvųjį meną naudoju daugiau kaip terapines priemones, kūrybinėse dirbtuvėse vedu užsiėmimus vaikams. Matau, kad to žmonėms reikia ir jiems patinka. O pati esu pasinėrusi į tapybą. Iš pradžių daugiau tapyti pradėjau realistinius vaizdelius, tačiau dabar neieškau minties, remiuosi abstrakcija. Kūryba nėra orientuota į pardavimą, tačiau labai apsidžiaugiu, kai šiuos darbus kažkas nuperka.

Kada susidomėjote tapyba ant šilko?

Visuomet ieškojau naujovių. Netyčia internete aptikau idėjų, kaip tapyti ant šilko. Pasirodė labai romantiška lieti spalvas. Maždaug prieš 12 metų šią techniką išbandžiau pati: tai prigijo labai ilgam. Su bendraminčių kompanija įkūrėme Šilko tapybos asociaciją: visi bendrai garsinome šį meną, bendravome ir su užsienio menininkais, mokytojai atvykdavo ir iš kitų šalių. Virtualiai tapyti ant šilko mokiau kitus, kai kurie pasiekė ir meninių aukštumų. Ši meno sritis labai išpopuliarėjo Lietuvoje: paprasčiausiai žmogui reikia vieną kartą pabandyti. Jei užkabina – ilgai nepaleidžia. Paprastai daugiau linkstama tapyti skareles, šalikėlius, kai kurie ryžtasi dabinti drabužius, dar kiti – paveikslus. Tai individualūs darbai, kurių pakartoti neįmanoma.

Minėjote, kad rengiate edukacinius užsiėmimus vaikams ir suaugusiems?

Nuo rugsėjo mėnesio pradėjau vesti šiuos užsiėmimus. Ateina pasimokyti net patys mažiausieji: jiems labai patinka spalvų liejimas. Tai nėra tas pats procesas kaip tapyti ant popieriaus. Turiu atvykstančiųjų grupelę iš Alantos. Norėčiau pakviesti ir daugiau žmonių, kurie norėtų to išmokti. Tai yra puiki galimybė išbandyti tapybą ant šilko. Nereikia turėti kažkokių meninių įgūdžių: kiekvienas tapyti gali pagal savo galimybes. Šia technika dirbant galima gauti nuostabų rezultatą.

Ar Jūsų kūryboje yra praeities, etnografinių ar istorinių detalių? Kokių?

Yra. Tapydama ant lino naudoju etnografinius motyvus, lietuvių liaudies raštus, idėjų ir įkvėpimo dažnai semiuosi baltų kultūroje. Kartais einant kažką pamatai, užkliūva už akių, išlieka atmintyje, o esant reikalui visa tai panaudoju savo kūryboje. Kartais mintys ateina natūraliai.

Jūsų vaikystė prabėgo Vilniuje, mistiškiausiame ir neįprasčiausiame Užupyje. Ar ši gyvenamoji vieta įkvėpė kūrybai?

Kai gyvenau Užupyje, mėgau piešti neįprastus namelius, kiemelius. Žinoma, tai įtakos turėjo mano kūrybai, mano kūrybiniam polėkiui. Tuomet Užupis buvo lyg atskiras Vilniaus kaimas, kur žmonės dirbo daržus, augino gėles bei daržoves, naudojo šulinio vandenį. O dabar jis tapęs savotiška meno meka. Gal todėl iki šių dienų man kaimas mieliau nei miestas.

Ar nebojote netekti kūrybinio įkvėpimo?

Būna tokių situacijų. Tačiau dažniau įkvėpimas dingsta tuomet, kai darbus reikia padaryti skubiai, tenkinant užsakovo įnorius. Būna sunku susikaupti ties viena idėja, susikoncentruoti ties vienu darbu. O šiaip mano gyvenime kūrybinio įkvėpimo ir polėkio netrūksta. Tuo labai džiaugiuosi.

Kaip reaguojate į kritiką?

Jeigu kritika konstruktyvi, pagrįsta ir duodanti naudos, į ją stengiuosi reaguoti ypač teigimai. Žinoma, kaip ir kiekvienas žmogus, kritikos nelabai mėgstu. Išties kritikos mano kūryboje nebūna daug: galbūt taip yra todėl, kad žmonės, kurie nesidomi mano darbais, nieko ir nesako bei nediskutuoja apie meną, stengiasi išlikti tolerantiškais. Visuomet džiaugiuosi profesionalų kritika. Ji man labai naudinga.

Linos Vaišnytės asmeninio albumo ir Vytauto Ridiko nuotr.

{youtube}c9zY8kjN16k&feature{/youtube}