Dar ankstyvoje jaunystėje medžio drožyba susižavėjęs 47 metų uteniškis Saulius Vėgėlė ir iki šiol daug laiko skiria šiam užsiėmimui. Dabar ši veikla jam – ne tik malonus laiko praleidimas, bet ir pragyvenimo šaltinis. Daugiau staliumi nei kūrėju save vadinantis S. Vėgėlė prisipažino, jog norint sėkmingai žengti pirmyn reikia būti labai lanksčiam.
Ąžuolijos mikrorajone su šeima gyvenantis pašnekovas namo rūsyje turi įsirengęs dirbtuves, kurias šiuo metu plečia, tad ateityje veikiausiai plės ir savo veiklą. Jis džiaugiasi, kad užaugo ir jaunoji pamaina: sūnus Renaldas taip pat rengiasi kartu su savo tėčiu Sauliumi kibti į rimtus darbus.

Portalo udiena.lt skaitytojai teiraujasi, kaip jums sekėsi prisijaukinti medį?

Jau nuo mažų dienų mane traukė medžio darbai. Mano tėvas buvo inžinierius, o senelis – ūkininkas, tačiau mano prosenelis buvo stalius, tad viską pasidarydavo savo rankomis. Tad tikiu, kad mano talentas – iš gilesnių šeimos šaknų. Mano aplinkoje tiek dėdės, tiek tetos buvo menininkai: vieni drožinėjo, kiti paveikslus tapė, o Panevėžyje gyvenęs dėdė Rimantas Laucius buvo medžio drožybos meistras. Pas jį dažnai viešėdavau, nes mokiausi Panevėžio profesinėje mokykloje. Nuolat stebėdavau jo darbo procesą dirbtuvėlėse, jis suteikdavo man motyvacijos drožinėti. Buvau jaunas, gal šiek tiek padykęs, tad mane reikėjo suvaldyti. O užsiėmimai su medžiu staliaus dirbtuvėlėse man, jaunam žmogui, buvo tinkamiausias variantas. Nelikau nepastebėtas ir kitų talentingų meistrų, kurie duodavo darbo.
Pradėjau dirbti, tačiau pradžioje daugiau buvau motyvuotas užsidirbti pinigų. Besimokydamas Panevėžyje vasaros atostogų turėdavau vos mėnesį, nes dirbau. Taip įtraukė, kad nebesinorėjo ir atostogauti.

Ar galima teigti, kad įšokote į savo klumpes?

Teisybę pasakius, tai pastebėjau gal po kokių dešimties metų. Iš pradžių atrodė, kad privalai dirbti ir tiek, mat ant tėvų sprando sėdėti nevalia.
Prisipažinsiu – vienu metu supykau ant savo profesijos ir užsimaniau būti vairuotoju. Lietuvoje prasidėjus blokadai man pasiūlė padirbėti su tepalais. Pats sau pasakiau, kad ši veikla – ne man.
Kai pradėjau drožinėti iš medžio ir dalyvauti parodose, tuomet labai troškau tapti liaudies meistru. Tačiau grįžęs po sovietų armijos į visą šį sumanymą pradėjau žiūrėti kitomis akimis. Pastebėjau, kad ano meto menininkai dirba ypač skurdžiomis sąlygomis. Tai mane baugino ir šiek tiek gąsdino. Visąlaik svajojau, kad pasistatysiu namą, turėsiu ir savo dirbtuvėles. Ilgą laiką sudėtinga buvo rasti savo nišą gyvenime, galbūt reikėjo įdirbio, taip pat norėjosi ir pastovumo.

Gal prisimenate pirmąjį savo dirbinį iš medžio? Kuo jis buvo ypatingas?

Kai mokiausi Panevėžyje, laisvu laiku nudrožiau veidrodį, kurį padovanojau sesei. Mane vedė smalsumas: ilgą laiką stebėjau pas dėdę dirbančius drožėjus, kurie ragindavo ir mane imtis veiklos bei išbandyti save. Taip gimė veidrodis, papuoštas drožiniais.

Ar niekada nekilo mintis sertifikuoti savo gaminių?

Nuo mažens labai gerbiu meno žmones, kurie yra baigę mokslus, turi pakankamą žinių bagažą. Aš, nebaigęs didesnių mokslų, nenoriu šlietis tarp profesionalių menininkų. Esu kuklus žmogus, tad į savo kūrybą sudedu tai, ką esu pats išmokęs ir sukaupęs iki šiol. Labai patinka drožiniai, kuriems nėra jokių įsipareigojimų: tiesiog imuosi šios veiklos tuomet, kai randu laisvo laiko ir norisi pasilsėti nuo kasdienių rūpesčių.

Jūs esate auksinių rankų meistras, sukūręs neįprastų lauko baldų, kiemo puošybos elementų…

Mano veikla labai plati.. Turėdamas žinių bagažą sėkmingai panaudoju darbo procese ir kūryboje. Praėjusios krizės spyris išėjo man į naudą. Atsiskleidžiau kaip kūrėjas. Turėjau daug laiko apmąstymams, mat atsisakius daugeliui klientų likau be darbo. Kadangi esu neramus ir nemėgstu verkti atsisėdęs ant kelmelio, ėmiausi kitos veiklos: pasidomėjęs naujovėmis, ėmiau kurti daiktus, kurie ne tik gražūs, bet ir funkcionalūs.

Kokių išskirtinių dirbinių pageidauja užsakovai?

Prisimenu tokį: dirbinį pavadinau savo gyvenimo darbu. Vienas žmogelis nupjovė seną žaibo sužalotą ąžuolą, kurio skersmuo 1,7 metro. Nusivežė į mišką ir sako man: „štai ąžuolas, o tu žiūrėk, galvok ir daryk”. Iš šalies atrodytų paprasčiau jį supjauti ir panaudoti malkoms. Tačiau namus šildyti ąžuolo malkomis – nuodėmė. Įnikau į kūrybą: tai tęsėsi ilgai, apie tris mėnesius. Iš didžiulio ąžuolo pagaminau puošmeną sodybai – ant uolos, kurią galima papuošti žibintu, sėdinčią undinę. Šis kūrinys labai tiko sodybai. Tokio didelio darbo savo gyvenime nebuvau ėmęsis, tad ilgai tam ruošiausi, braižiau schemas. Nors iš anksto dirbinį suplanavome vienaip, darbo proceso metu išėjo kiek kitaip. Nors kartais norisi kitokio rezultato, ne visuomet pavyksta: tenka paklusti ir gamtai.

Ar esate patenkintas tuo, ką turite ir esate sukūręs, ar vis dar einate ieškojimų keliu?

Niekada nereikia sustoti. Visą laiką mano galvoje sukasi įvairios mintys. Esu laimingas žmogus, nes viską turiu. Pasakysiu atvirai: turiu auksines rankas ir sidabrinius instrumentus. Ko daugiau žmogui reikia? Svarbiausia eiti į priekį ir nesustoti.

Vytauto Ridiko nuotr. ir video

{youtube}bGJrK7bL1CU&feature{/youtube}