Dažno poilsiautojo, vaikščiojančio prie jūros ir besimėgaujančio jos didybe, žvilgsnis krypsta į smėlyje esančius vandens nugludintus akmenis. Dažnai tokie akmenėliai atkeliauja ir į namus – tarsi simbolis ir talismanas, primenantis kelionę prie jūros.
Viename gražiausių Aukštaitijos kampelių – poeto Antano Baranausko apdainuotuose Anykščiuose – gyvenanti menininkė, tapytoja ant akmenėlių Regina Sasnauskaitė prisipažino niekada neskaičiavusi, kiek namuose jūros (ir ne tik) akmenėlių virto pačiais nuostabiausiais meno kūriniais, kiek jų parduota ar dovanota artimiesiems ir bičiuliams.

Jūs žinoma ne tik kaip tapytoja, bet ir tapytoja ant akmenėlių. Iš kur jums gimė ši idėja?

Ant akmenėlių maloniau tapyti nei ant drobės. Akmuo paprastai pats diktuoja tapymo eigą. Viename akmenyje, kaip kosmose – jame tiek daug informacijos, o su kitu, žiūrėk, sunkiai susikalbama. Aš neretai ir pati sau užduodu klausimą: kodėl pasirinkau tokią meno sritį?
Šios savotiškos tapybos užuomazgos formavosi labai seniai. Mano klasės draugas Vytautas Galvonas prieš vykdamas į Čekoslovakiją manęs paklausė, ką atvežti dovanų. Kadangi aš esu daug keliavusi ir iš svetimų kraštų vis atsiveždavau po akmenuką, tad tąkart paprašiau irgi to paties.
Juk akmuo irgi turi savotišką trauką: jį pamatai ir supranti, kad norėtum turėti su savimi. Štai Armėnijoje radau krištolinį akmenį – jis patraukė išskirtiniu savitumu.
Aš jų nekolekcionuoju taip, kaip savo varlių, kurių turiu galbūt apie 200. Akmenukai man – tai tik interjero detalė. Daugybę jų padovanojau, pardaviau. Netapau ant kiekvieno, nes yra tokių, kurie išskirtiniai gamtos kūriniai. Turiu akmenuką, kuriame užsikonservavusi gyvūno liekana: Kuršių Nerijoje radome su suakmenėjusia jūros žvaigžde. Tokie stebuklai labai įdomūs.
Kai keliauju, daug laiko praleidžiu žiūrėdama į žemę. Vaikščiodama pajūriu renku vienus, paskui randu kitus, dar gražesnius.

Kaip suprantu iš jūsų pokalbio, kad draugai bei pažįstamieji taip pat jums atveža dovanų – akmenukų?

Taip. Man prie jūros jau nebereikia važiuoti (juokiasi). Akmenėlių priveža kiti: vienas atnešė keturis kilogramus, antras – porą kilogramų akmenukų. Anądien stovyklėlėje gavau visą maišą šių gamtos turtų.

Jūs dažniausiai tapote ant akmenėlių, atvežtų iš kitų šalių. O kaip su lietuviškais akmenimis?

Tų mūsų akmenų galbūt negalime vadinti lietuviškais. Štai draugas grįžo iš Švedijos ir man atvežė akmenukų iš ten. Aš jam ir sakau: „Tu atvežei tokių, kokių ir Lietuvoje pilna”. Tai ledynmečio reliktai: tik vieni galbūt labiau nugludinti.
Tačiau mūsų žemėje esantys akmenėliai yra labai spalvingi.

Kuo skiriasi tapyba ant drobės ir akmens?

Piešiniai ant akmens – minimalistiniai. Tai sunkus darbas, kuriam reikia ne tik kantrybės, bet ir geros regos. Juk nupiešti piešinį ant nago didumo akmenėlio – nepaprastai sudėtinga.
Man akmuo – yra erdvė, kuriame komponuoju piešinį, sustiprinantį to akmens savybes. Lauko akmuo paprastai būna reljefinis, tad tenka ieškoti „susikalbėjimo” su tuo reljefu. Tad dažnai piešinys ant tokio akmens atrodo lyg iškaltas.
Piešiant piešinį, reikia fono. O ant akmens to daryti netenka.

Kokie vaizdai perkeliami į jūsų pačius mažiausius kūrinius?

Nuo mažens mėgau tapyti arklius. Pirmieji mano tapybos darbai buvo paveikslai su žirgais. Maždaug prieš 13 metų pradėjau piešti ant akmenukų, nes išėjusi iš darbo mokykloje tapiau atvirukus, paveikslus, tačiau pirkimas nebuvo toks, kokio tikėjausi.
Esu mokytoja biologė. Kaip jau minėjau, nuo mažų dienų žavėjausi gamtos detalėmis, žirgais, šunimis, gal todėl pasirinkau ne dailės, o biologijos studijas. Prieš 40 metų į dailę daugelis žiūrėjo kaip į nerimtą užsiėmimą, iš kurio neįmanoma išgyventi. Kažkur išgirdusi L. da Vinčio frazę, jog norint tapyti gamtą, reikia gerai ją pažinti. Šio devizo laikydamasi stojau į biologiją.
Taip jau gyvenimas klostėsi, kad kaskart vis dažniau grįždavau prie dailės. Visai kitaip matau gėlės žiedą, į jį žvelgiu žinodama sandarą. Visus tuos realistinius gamtos motyvus bandau perteikti ir ant akmens. Dažnai darbai išeina fotografinio pobūdžio.
Nors dirbu mokykloje, tačiau biologijos nebedėstau. Pasirinkau dailę – šioje srityje jaučiuosi stipresnė, tvirtesnė.

Kada susižavėjote tapyba?

Vaikystėje nuolat piešdavau arklius, perteikdavau gamtos siužetus. Išreikšdavau net mintis ar emocijas. Pamenu, kad mokyklos ir studijų laikais tekdavo piešti, daryti atvirukus, kitus meno dirbinius.
Mūsų laikais tėveliai neskatino manęs piešti, domėtis menu, o daugiau laiko praleisdavau prie gyvulių ar ravėdama daržus. Anuomet piešimas daugeliui atrodydavo kaip bereikšmis laiko leidimas. O ir mokykloje niekas į dailę nežiūrėjo rimtai.

Ar turite daugiau pomėgių be tapybos?

Aš norėjau ir šunis veisti, bet pamačiau, kad tai ne mano sfera. Daržas veikia kaip narkotikai. Vienas iš mano pomėgių – kelionės. Kai dirbau mokykloje, turėjau turistų būrelį, tad nemažai išmaišėme po Lietuvą. Sukauptas nemažas kelionių įspūdžių bagažas iš užsienio šalių.
Mano kertiniai pomėgiai – gyvūnai, augalai, tapyba, kelionės… Azarto yra visur: tik ne visuomet pavyksta realizuoti visus norus.

Kaip keitėsi jūsų tapyba nuo pirmojo paveikslo iki šių dienų dailės kūrinių?

Anksčiau nutapiusi piešinį ir paėmusi į rankas pati sau pasakydavau, kad labai gerai nupiešiau. Nebūtinai augimą lemia rankos įdirbis, bet ir žmogaus vidus. Kai tapydavau pirmuosius darbus, procesas vykdavo daug greičiau. O dabar tą patį vilką ar žirgą piešdama užtrunku daug ilgiau, nes įsijaučiu į detales, siekiu tobulumo. Tiesiog darbai tampa profesionalesni.

Ar draugaujate su šiuolaikiniu menu?

Man šiuolaikinis menas kelia agresijos jausmą. Tai nemalonu. Rodos, gyvenime tiek daug turime agresijos ir pykčio, tad žvelgiant į meno kūrinius norisi išvysti ramybę. Nenoriu ieškoti blogio mene.

Vytauto Ridiko nuotr. ir video

{youtube}z9npYKBwtPg&feature{/youtube}