Portale udiena.lt pristatome Utenos krašto kūrėjus ir skaitytojus kviečiame aktyviai domėtis jų kūryba ir gyvenimu. Šį kartą į Jūsų atsiųstus klausimus atsakė tautodailininkas, Lietuvos puodžių karalius Vytautas VALIUŠIS.
Leliūnuose įsikūręs Vytauto Valiušio keramikos muziejus kasmet sulaukia didelių srautų lankytojų, norinčių ne tik išvysti Puodžių karalių ar jūsų rankomis žiestus puodus, bet ir patiems prisiliesti prie šio proceso. Tačiau šis muziejus yra išskirtinis ir tuo, kad jame veikia įvairiausios parodos, kuriose – nuo medinių dirbinių iki unikalių keramikos dirbinių ar paveikslų?
Muziejus turi būti universalus: jis turi patraukti ne vien senais puodais, bet ir skirtingų autorių darbais. Čia galima rasti ir džiazuojantį puodžių, o ateityje įgyvendinsiu dar vieną sumanymą: sienoje pakabinsiu lėkštes, kuriose bus atskleidžiamas visas puodžiaus kūrybos kelias.
Turiu įsigijęs ir Lietuvoje gerai žinomų autorių meno dirbinių, kuriais papuošiau muziejaus erdves. Yra labai gerų ir stiprių darbų. Nuolat nuolat kartoju, kad man gerų darbų nereikia – reikia labai gerų kūrinių.
Ar sunku pasikviesti garsius menininkus?
Labai sunku. Norint tai, kad su savo darbais atvyktų labai geras meistras, jam reikia mokėti pinigus. Šiandien tokia realybė. Stengiuosi, kad į šį muziejų būtų atvežta labai gerų darbų, kuriuos galėtų pamatyti daugelis muziejaus lankytojų.
Vadinasi, nesiskundžiate lankytojų trūkumu?
Tikrai ne. Štai šių metų pradžia – bene derlingiausia lankytojų skaičiumi per 15 metų. Kiekvieną mėnesį sulaukdavau po 100-160 lankytojų, o ankstesniais metais atvykdavo vos kelios dešimtys. Per metus muziejų aplanko apie septynis tūkstančių žmonių.
Anksčiau muziejų aplankydavo 10-12 tūkst. žmonių, tačiau šiandien aš džiaugiuosi labiau: dabar atvyksta tikri lankytojai, kurie čia būna kelias valandas, nuoširdžiai bendrauja. Pasitaiko ir tokių, kurie ateina pikti ir susiraukę, tačiau pabendrauju su jais – išvažiuoja linksmai nusiteikę.
Gyvenime vadovaujuosi tokiu posakiu: duok gerą prekę – nupirks, atidaryk įdomią parodą – ją aplankys.
Meną studijuojantiems jaunuoliams šios erdvės – puiki vieta praktikai?..
Dabartiniam menininkų kuriamam menui rezultato nereikia. Jiems ir amato nereikia. Į Leliūnus atvyksta naujų Dailės akademijoje iškeptų menininkų, kurie mane gerbia, tačiau dažnai man mesteli: „tu, Valiuši, diplomo neturi…”.
Juk ne paslaptis, kad šiandien menininkai kuria tokius keramikos dirbinius, kuriuos galima būtų pavadinti dviem žodžiais – dulkių surinkėjai. Čia toks dabartinis menas…
Ką turėtų žinoti muziejaus lankytojas, kuris nori išbandyti puodo žiedimą?
Visų pirma, turi žinoti pagrindinę taisyklę – šiam darbui reikia kruopštumo ir kantrybės. Juk ne paslaptis – visi nori greito rezultato. To nebus. Privalai atsipalaiduoti, nepasiduoti blogoms mintims, net rankas nusiplauti prieš liečiant molį. Jeigu susišnekėsi su moliu – gerai, o jeigu nesusišnekėsi – irgi gerai: pamatei, kad ne savo darbą darai. Kiekvienas turi susikalbėti su moliu kaip su sau lygiu, antraip nieko neišeis.
Gausioje puodynių kolekcijoje – ir patys seniausi, ir beržo tošimi apjuosti puodai?
Taip. Muziejuje eksponuojama nemaža dalis puodų, atkeliavusių iš XX ar net XIX amžiaus pabaigos.
Kadangi anksčiau žmonės buvo labai praktiški, puodynes vyniodavo ir beržo tošimi. Kodėl? Tikrai ne todėl, kad jiems taip gražiau, o todėl, kad nereikėtų išmesti jau įtrūkusio puodo. Kiekvienas diedukas ir bobelytė mokėjo pinti vyžas, tad jiems nebuvo sunku ir puodynes vynioti. Tačiau beržo tošimi puodų nesukdavo žemaičiai todėl, kad Žemaitijoje netrūko puodžių. Kam vargintis ir vynioti – nuėjai pas kaimyną ir nusipirkai.
Aš dažnai eksponatus keičiu vietomis: juk muziejus kaip ir metų laikai – turi keistis. Tarkim, šiandien atvažiavo ekskursantai, aplankė muziejų, atvažiuos kitąmet – ir vėl tas pats. To negali būti. Galima eksponuoti tuos pačius puodus, tačiau juos apsukus ar apkeitus vietomis – vaizdas visai kitoks. Jeigu lankytojas, užsukęs į muziejų, emocijų pagautas nesušunka „o!”, vadinasi, jame kažkas yra negerai.
Man nepatinka kurti idėjas, patinka – įgyvendinti sumanymus.
Dėkoju už pokalbį. J. Pavilonienės nuotr.
{youtube}JweyemMy7Iw&feature{/youtube}
