Mūsų krašto kūrėją, rašytoją ir poetą Petrą Panavą veikiausiai sunku būtų įsivaizduoti be linksmo būdo – gatvėje, renginiuose jį visuomet sutinkame gerai nusiteikusį ir negailintį šmaikščių, bet neįžeidžiančių žodžių. Visa tai atsispindi ir jo kūryboje, kurioje susipina ir gyvenimiški įvykiai, ir fantazija, pagardinta švelniu humoru. Pats kūrėjas sako, kad jam kūryba ne tik savęs ieškojimas ir noras išsisakyti, bet ir noras dar kažką neįprasta atrasti ar kitu žvilgsniu pažiūrėti į pasaulį. „Kai nekuriu, nerandu sau vietos”, – taip dabartinę savo situaciją apibūdina Petras Panavas, šiuo metu didžiausią dėmesį skiriantis veikiausiai greitu laiku pasirodysiančiai sakmei „Trys broliai juodvarniais lakstančių”.

Esate sukūręs įvairiausių žanrų leidinių? Kuris žanras jums yra arčiausiai širdies? Kodėl?

Šiandien sunku į tai atsakyti. Anksčiau, be abejo, buvo poezija, nes buvau jaunas ir visas pasaulis alsavo poezija. Jeigu ir šiandien taip visus alsavimus priimčiau, atrodyčiau smarkiai trenktas (po truputį trenkti esame visi, net patys oriausi). Šiandien vis artimesnis darosi prozos žanras. Deja, proza reikalauja ir daug juodo darbo, ir daug laiko, o kaip tik jo jau ir ima trūkti.

Knygų leidėjų ne tik mūsų šalyje, bet ir Utenoje – netrūksta. Ar nemanote, kad rašytojų ir skaitytojų santykis gerokai skiriasi? Ar nepritrūks skaitytojų?

Dabar knygas leidžia tie, kas tik netingi, nes dauguma provincijos leidyklų nereikalauja jokių rekomendacijų, vertinimo komisijų išvadų. Leidykloms ir jų savininkams svarbiausias kriterijus – pinigai. Taigi mūsų leidyklų išleidžiamoje makulatūroje gali net velnias koją nusilaužti. O skaitytojams dažnai atrodo, kad jeigu jau įvairiausių žodžių prirašyti lapai turi viršelius, pavadinimą ir autoriaus pavardę – jau ir knyga. Gerai, kad nėra cenzūros, bet labai blogai, kai bet koks bespalvis pablūdijimas vadinamas literatūriniu kūriniu, nors kartais tokio „kūrinio” autorius, knygos pasirodymo proga apkrautas gėlėmis ir tuščiaviduriais pašlovinimais, taip ir lieka nieko nesuvokiantis, nei kas yra eilėraštis, nei romanas. Taigi „rašytojų” vis daugėja, o skaitytojų mažėja, ypač poezijos, nes daugelio eiliuotojų (net profesionalų) eilėraščiai savo forma visai supanašėjo, atsirado kažkokia džinsinė monotonija.

Kas yra jūsų kūrybos įkvėpimo šaltinis? Kodėl?

Šaltinių gali būti įvairių: asmeniniai jausmai ir jausmeliai, dvasiniai lūžiai, tragikomiška aplinka. Man didžiausią įtaką darė ir tebedaro Aukštaitijos peizažas ir istorija. Į vieną ir kitą rėmiausi „anais” laikas, remiuosi ir šiais. Ir stengiausi nemeluoti.

Kada supratote, kad norite rašyti?

Dar žemesnėse vidurinės mokyklos klasėse. Tada labai daug skaičiau, o beskaitant atsirado noras ir pačiam ką nors sudėlioti.

Ką jūsų gyvenime reiškia žodis „meilė”? Klausiu todėl, kad pasklaidęs jūsų kūrybos puslapius, dažnas skaitytojas rastų ne tik odes meilei, bet ir atviresnių meilės (erotikos) scenų?

Šitas žodis ir šitas reiškinys amžinas kaip pasaulis. Nuo jo ir pasaulis prasidėjo. Tiesa, kai kas šitą žodį ir reiškinį yra linkęs vadinti „stogo pavažiavimu”. Tiesos, matyt, yra. Daugiau šia tema kalbėti nesinori, nes galima mirtinai nusikalbėti. Ir taip jau „kalbėta nusikalbėta, kad nebėra kur dėtis”. Bet Romeo ir Džiuljetos, jaunojo Verterio kančių taurumą šiandien niekais pavertė didelės dalies mūsų jaunimėlio (ir ne tik jaunimėlio) visiškas atsipalaidavimas. Nieko neliko šventa. O pasiklausę dainuojamų šiandieninių banalybių apie meilę net šunys ima kaukti. Mano eilėraščiuose pasitaikančios „erotikos” scenos – tik labai drovūs atspindžiai viso to, kas iš tikrųjų dedasi po mūsų ir kitų platumų dangumi. Žinoma, kai kas atėjo ir iš autobiografijos …

Jūsų kūrybą paįvairina šmaikštūs ir gyvenimiški ketureiliai. Tikriausiai tokie gyvenimo atspindžiai – maži eilėraštukai – praskaidrina nuotaiką ne tik skaitytojui, bet ir kūrėjui?

Esu parašęs ir per daug ištęstų eilėraščių, ir miniatiūrų. Miniatiūras skaitytojai paprastai perskaito iki galo, bet jos kartais pasako daugiau negu ilgas kalbėjimas. Pvz.:

Visą naktį sapnavau
Pusnuoges moteris.
Ryte pabudęs supratau –
Sirgsiu – – – – – – – – – – – –

Tai mano paskutinis eilėraštis apie meilę. Tik vargu, ar jis praskaidrino nuotaiką kūrėjui.

Ką jums reiškia knyga šiuolaikiškame gyvenime?

Knyga šiuolaikiškame gyvenime – tai galimybė pamąstyti. Žiūrėdami televizijos ir naršydami internete irgi šiek tiek mąstome, bet labai jau buitiškai arba praktiškai. Be geros knygos žmogaus asmenybė niveliuojasi ir degraduoja.

Kokią knygą skaitote? Kuri knyga labiausiai jus suintrigavo?

Deja, dabar skaitau kur kas mažiau negu anksčiau. Dabar nemažai laiko atima prozos rašymas. Prozoje prie sakinio tenka pasėdėti kur kas ilgiau negu prie eilėraščio eilutės. Eilėraščio eilutė išskrenda kaip žvirblis arba kregždė, o prozos sakinys žingsniuoja dažniausiai kaip rambus jautis. Pasitaiko, žinoma, atvejų, kai visa pastraipa išsilieja kaip ekspromtu sukurtas eilėraštis.
Kadangi dabar bandau dėlioti sakmę apie tris brolius Miškinius, tai šiuo metu vis pavartau Motiejaus Miškinio rinktinių raštų tomą ir nežinia jau kelintą kartą Antano Miškinio „Žaliaduonių gegužę”. Iš paskutinių perskaitytų knygų turbūt labiausiai suintrigavo Romualdo Granausko „Šventųjų gyvenimai”.
Dėkoju už pokalbį.

Autorės nuotr.

{youtube}hJKrWPot-38&feature{/youtube}