Gražiose Antalksnės (Ignalinos r.) apylinkėse, apsuptose mėlynakių ežerų, gyvenantis Raimondas Žievys jau daugelį metų kuria savo pasaulį: kieme įkūręs kalvę mūsų krašto kūrėjas ne vienerius metus jame kursto žaizdrą, o jo rankomis pagaminti stebuklai puošia ne tik individualius namus, bet ir sakralias vietas.

Kas yra kalvystė?

Kaip aš sakau, akių dūmimas. Daugeliui atrodo, kad iš metalo kažką išlankstyti – ypač sudėtingas darbas. Tačiau karštas metalas – lyg plastilinas. Tai akių dūmimo amatas (juokiasi).
Jei rimtai kalbėsime, kalvystė – senas tradicinis amatas. Nedaug domėjausi kalvystės istorija, randu senus kalvystės darbus ir tyrinėju, o tyrinėdamas aptinku įdomių detalių, iš kurių vis dar mokausi. Pavyzdžiui, radęs senus surūdijusius vyrius matau, kaip jie įdomiai sulenkti, suklijuotas metalas ir pan. Dabar kalviai dirba kitaip nei anksčiau. Tai labai įdomu.
Juk kalvystė irgi subtilus dalykas – šiam amatui užtenka gerai įkaitinti metalą tam, kad jis taptų plastilinu, ir, žinoma, pasitelkti savo vaizduotę.

Kaip jus užkabino šias amatas?

Labai seniai. Iš pradžių drožiau medį, dariau skulptūras tiek Lietuvoje, tiek užsienyje, tačiau matydamas kalvystės darbus visada jais žavėjausi. Ažušilės kaime mano senelis irgi buvo kalvis, kuris turėjo savo malūną, kalvę bei ten dirbdavo. Neturiu išlaikęs jo dirbinių, nes kalvystės dirbinius gamino tik ūkio reikmėms.
Iš giminaičio nusipirkęs priekalą ėmiausi pirmojo darbo, tačiau nesigavo. Nusprendžiau pasimokyti Vilniuje pas kalvį E. Latėną, kuris man padėjo pradėti eiti kalvystės keliu. Labai gaila, kad niekas nevyksta staigiai: rodos, paimtum ir iškart padarytum. O kai jau perpranti, imi stebėtis, kaip gali nepavykti.
Dar iki šiol turiu išsaugojęs pirmąją rožę. Visuomet manydavau, kad tas, kuris nukala rožę, yra tikras kalvis. Nukaliau rožę. Tačiau kalvystė – toks gilus amatas, kad ši rožė prieš visus gaminius tikrai nublanksta. Besimokydamas pas kalvį Latėną pasisėmiau kantrybės, nes jis mane ragino viską daryti pačiam. O aš išsigandęs net nežinojau, nuo kurio galo pradėti. Kalvis patarė pasiimti plastilino ir mėginti lipdyti: lygiai tas pats vyksta ir su karštu metalu. Įsitikinau, kad viskam reikia laiko, įgūdžių ir supratimo.

Ar platus jūsų darbų spektras?

Man patinka menas. Kai susidūriau su kalvyste, supratau, kad trūksta žinių. Įstojęs į dailės akademiją, baigiau dailės mokytojo specialybę, tačiau pagal profesiją dirbti neteko, nes mokytojauti ir sausai dėstyti – ne mano pomėgis. Man patinka gilintis.
Šiandien labiausiai mėgstu atrasti tai, kas neatrasta. Patinka meniniai interjero ir eksterjero darbai, suvenyrai, tvoros, tvorelės, įvairūs elementai – visa tai, kas yra populiaru. Žmonės švenčia gimtadienius, tad užsako pačių įvairiausių kalvystės darbų.
Teko gaminti tvoras bažnyčioms, žvakides, stovus žvakėms ir daugelį kitų darbų. Mano darbų galima rasti Ignalinos, Kirdeikių ir kitose bažnyčiose.

Papasakokite, kaip prie namų įsirengėte savo kalvę?

Kai nusipirkom namelį, šalia buvo ūkinis pastatas. Iš pradžių čia dirbau su medžio dirbiniais, o vėliau įkūriau kalvę. Po 10 metų mano kalvė netikėtai užsidegė. Nudegė pusė stogo. Prisimenu, atvykę mano draugai sako: „ačiū Dievui, sudegė tavo kalvė, nes iki šiol ir sėdėtum iki senatvės toje savo lūšnoje”. Teko imtis darbo: praplėsti jos patalpas ir sutvarkyti savo kalvę naujai.

Ar sunku valdyti kietą metalą?

Aš visiems sakau, kad valdyti metalą yra sunku tuomet, kai nežinai, ko nori. Kartais ateina žmogus ir paprašo padaryti vienokį ar kitokį dirbinį. O tu paprasčiausiai, nežinai, kaip daryti. Remdamasis visais šaltiniais imi domėtis, gilintis, žiūrėk, ir išeina kažkas…

Vienas didžiausių jūsų darbų – kelininko skulptūra. Papasakokite, kaip gimė šis bendras jūsų ir skulptoriaus Jono Grundos darbas?

Prie didesnių darbų tenka ilgokai padirbėti. Su Jonu Grunda gaminome kelininko skulptūrą, kuri įsitaisė netoli esančioje aikštelėje. Ignalinos kelių tarnybos darbuotojai atvažiavo ir pasakė, kad netoli Antalksnės kaimo nori įrengti poilsio aikštelę, o joje pastatyti skulptūrą. O aš pasiūliau padaryti skulptūrą „Kelininkas”. Man iškart kilo mintis apie kelininkų darbą: juk jie įrengia kelius, randa riedulių, kuriuos nuo kelių tenka pašalinti. Sakau: „padarykime akmenį ritantį kelininką”.
Tai buvo bendras mano ir Jono projektas. Apie du mėnesius dirbome, iš pradžių skulptūrėlę nusilipdėme iš plastilino. Vėliau virinome rėmą, apklijavome putplasčiu, tepėme betonu, kad kietas būtų, dėjome metalą ir virinome. Pagaminome kelininką, kuris ridena 6,5 tonos sveriantį akmenį. Tai efektinga skulptūra su paslėptu muzikiniu juokeliu: tai turi atrasti skulptūrą apžiūrintys lankytojai. O koks juokas – skaitytojams neišduosiu. Tegu patys ieško (juokiasi).

Neapsiribojate vien Lietuva: jūsų kalvystės dirbiniai keliauja ir į užsienį?

Aš nuvykstu ir trumpam įsikuriu Norvegijoje. Ten gyvena mano sesė, o už 30 kilometrų įsikūręs vienas žmogelis, savo sodyboje turintis kalvę. Jeigu yra užsakymų, tai vykstu į šią šalį šiek tiek padirbėti. Tačiau norvegai yra minimalistai: jie nėra komersantai, tad jiems svarbiau daug bendrauti.
Kartais medžio skulptūras drožti tenka ir Vokietijoje. Išvažiuoti ir palikti šeimą išties sunku: aš esu Lietuvos žmogus.

Užsiminėte ir apie medžio drožybą? Kokią vietą jūsų gyvenime užima medžio dirbiniai?

Pati pradžia buvo tokia: baigiau mokslus, laukė kariuomenė. Kartą namie sėdėdamas ėmiau drožti peiliu ir išdrožiau… špygą. Žiūriu, nebloga išėjo. Tuomet buvo madinga prie raktų ryšulėlio nešiotis pakabukus. Kariuomenėje pridrožiau daugiau tokių pakabukų-špygų, o draugai visa tai labai vertino. Išpopuliarėjau, nusipirkau drožimo peiliukų, o atvykęs iš kariuomenės, Lietuvoje ėmiausi rimtesnės kūrybos: drožiau religinio pobūdžio skulptūras bažnyčioms. Atsirado patirtis, tad ir darbai tapo įvairesni.
Ar dabar draugauju su medžiu? Taip. Pernai Salų kaimui nudrožiau kryžių, tačiau jame atsiradę jau nemažai sąsajų su kalvyste.

Ar tiesa, kad didžiąją laiko dalį, kurią galėtumėte skirti kūrybai, atima oreivystė?

Aš visuomet sakau, kad visas menas man lieka antroje vietoje. Aviacija užima pirmą poziciją. Viduje jaučiu tokį skrydžio alkį, kad žodžiais papasakoti tikriausiai sunku būtų. Gal 10 metų neskraidžiau, tad sapnuose matydavau save kylantį į aukštį ir besivartantį ore. Negaliu neskristi. Šiuo metu konstruoju lėktuvėlį, turiu skraidyklę, tad skraidyti mokau ir vaikus.
Dar iš vaikystės dienų prisimenu, kaip stebėdavau danguje skrendantį lėktuvą. Tuomet iškeldavau galvą į dangų ir tarsi trumpam sustodavo laikas.
Šiuo metu dažnai skraidau: turiu skraidymo aikštelę ir pakylu į orą. Nuostabu stebėti Dievo sukurtus vaizdus, kurie palieka neišdildomus įspūdžius.

Vytauto Ridiko nuotr. ir video

{youtube}Y64qKYNAwP0&feature{/youtube}