Motinystė uteniškei tautodailininkei Adelei Bražėnaitei-Gančierei nėra kliūtis kurti, rengti parodas ir susitikti su meno mylėtojais. Ant rankų sūpuodama savo dviejų mėnesių sūnelį Majų jauna kūrėja dalijo šypsenas Utenoje surengtos pirmosios personalinės darbų parodos „Diena / Naktis“ lankytojams. Įspūdingus medžio raižinius pristačiusiai šiuo metu sostinėje gyvenančiai tautodailininkei, Lietuvos tautodailininkų sąjungos narei, įvairių parodų dalyvei, konkursų laureatei, sertifikuotai amatininkei A. Bražėnaitei-Gančierei ši paroda yra tarsi duoklė gimtajam miestui ir jo žmonėms.
Pasveikinti ir susitikti su parodos, kuri iki rugpjūčio 3 d. bus eksponuojama Utenos kraštotyros muziejuje, autore atskubėjo meną mylintys žmonės: kultūros darbuotojai, muziejininkai, tautodailininkai, A. Bražėnaitės-Gančierės draugai ir artimieji. Žinoma, šalia jaunos kūrėjos sukiojosi ir ją palaikė patys artimiausi žmonės – jos mama tautodailininkė, karpinių meistrė Odeta Tumėnaitė-Bražėnienė, tėtis Jurgis, sesė Paulina.
Utenos kraštotyros muziejaus direktorė Jovita Nalevaikienė pasidžiaugė, kad uteniškiams ir miesto svečiams pristatomi ne tik Lietuvoje gerai žinomų menininkų, bet ir talentingų jaunųjų kūrėjų darbai. „Adelė – vienas iš ypač aktyvių, gabių, talentingų jaunų žmonių, kuriančių sudėtinga technika. Ši paroda – labai jaunos menininkės brandus rezultatas“, – sveikindama ir linkėdama kūrybinės sėkmės teigė J. Nalevaikienė. Jai pritarė ir LR Seimo narys Edmundas Pupinis, kuris sakė besididžiuojantis žmonėmis, pasirenkančiais ne patį lengviausią kelią, o tai, kur linksta širdis. „Adelei būnant šalia mamos galima įžvelgti jos kūrybinį impulsą, tačiau jaunoji kūrėja turi ir savo braižą. Ir tai yra labai svarbu“, – Seimo nario sveikinimo kalbą papildė muziejaus direktorė.
Sveikintojai linkėjo, kad nuo mažų dienų mamą į parodas lydintis mažasis Majus taip pat taptų meną mylinčiu žmogumi ar kūrėju. Kiti žadėjo ateityje padėti įkurti O. Tumėnaitės-Bražėnienės ir jos dukros A. Bražėnaitės-Gančierės darbų muziejų.
Kalbėdama apie personalinę parodą Utenoje jos autorė labiausiai didžiavosi medžio raižiniais ant senų pageltusių laikraščių. Kurdama pasakų siužetais autorė atkreipia dėmesį į smulkmenas, kurių nepastebime skaitydami pasakas. A. Bražėnaitė-Gančierė akcentavo ir į tai, kad dažnai parodų lankytojai dėmesį atkreipia į spalvotus medžio raižinius, o pačiai kūrėjai jie yra labai šilti. Taip pat yra sukūrusi daug darbų su šventaisiais, gyvybės medžiais, o dalį kūrinių ji pavadino nuotaikos darbais. „Tai savotiškas mano jausmų, emocijų išreiškimas. Kurdama pailsiu, tad man šie nuotaikos pavadinimą gavę darbai yra labai svarbūs. Kiekvienas turi savotišką istoriją. Buvo ir tokių meno kūrinių, prie kurių prisėsdavau naktimis, pavyzdžiui, studijuodama, kai buvo labai sunku ir pan. Vieną iš jų tiesiog ir pavadinau „Ramybe“. Norint kurti medžio raižinius ar linoraižinius, reikia turėti ne tik jėgos, bet ir noro bei užsispyrimo“, – pabrėžė A. Bražėnaitė-Gančierė, kuri pridūrė, kad kūrėjui labai svarbus ir darbo procesas, kuriam ji skiria itin daug dėmesio.
Kaip „Utenos dienai“ prisipažino parodos autorė, jai pokyčiai gyvenime visuomet patiko, todėl į pasaulį atėjęs mažas žmogutis praktiškai nieko nepakeitė, tik išmokė viską kiek kitaip planuoti. „Žinoma, pradėjau vertinti mažus dalykus: jei anksčiau norėjosi visko kuo daugiau padaryti, šiuo metu esu truputėlį pristabdyta. Todėl džiaugiuosi spėjusi atlikti net ir mažus darbus. O į šeimą atėjus naujam žmogui negalima sustoti – reikia išmokti gyventi šiek tiek kitaip“, – šypsojosi Vilniuje gyvenanti tautodailininkė, prie savęs glausdama mažąjį Majų, kuris dalyvavo jau antroje mamos darbų parodoje.
Kūrėja didžiuojasi savo mama O. Tumėnaite-Bražėniene, kuri dukros mokytoja nuo mažens. „Mama visko išmokė, o dabar dirbame kartu: tiek ji, tiek aš viena kitą papildome, patariame, taip pat ir pakritikuojame“, – sakė jauna moteris, kuri vos dvejų metukų sulaukusi susidraugavo su žirklutėmis ir popieriumi. Augusi menininkės šeimoje mergaitė išbandė daugybę meno technikų – nuo juostų pynimo iki grafikos. „Grafika mane užkabino. Supratau, kad dirbdama šia technika galiu tiek daug parodyti.“ Pradėjusi kurti medžio raižinių darbus ji suprato, kad tai be galo sunkus darbas.
Savo darbus muziejuje eksponuojanti autorė anksčiau juos pristatė ne tik Lietuvoje, bet ir tolimuose pasaulio kraštuose, tokiuose kaip Čikaga. „Tačiau grįžti į Uteną yra smagiausia. Tai mano gimtinė. Savo darbais galiu atskleisti, kaip aš užaugau“, – didžiavosi konkurso „Sidabro vainikėlis“ laureatė.
Vytauto Ridiko nuotr. ir video
