Šventiniame Vasario 16-osios koncerte Zarasų kultūros centre, Viešosios bibliotekos teatro „Juodai baltas“ literatūrinė kompozicija leido artimiau pažinti poetą Antaną Miškinį ir pajausti Zarasų gyvenimo pulsą prieš šimtą metų. Dėkojame režisierei Gražinai Karlaitei ir teatro grupės aktoriams už nuoširdų poeto A. Miškinio kūrybos įprasminimą, minint jo 120-ąsias gimimo metines ir švenčiant Lietuvos valstybės atkūrimo dieną. Šventės metu šilčiausi linkėjimai skriejo ir nuo renginyje dalyvavusios Utenos kraštotyros muziejaus A. ir M. Miškinių literatūrinės-etnografinės sodybos muziejininkės-edukatorės Rimantos Gaidienės.

Kiekvienam Tėvynės sąvoka prasideda nuo pirmojo žingsnio, nuo pirmojo tako, kuris veda tėviškės keliu Valstybės link. Ne vieną įžymų žmogų tėviškės kelias išvedė ginti, saugoti ir kurti laisvą Lietuvą. Kelias į Zarasus liudija apie kilnius ir šviesius žmones, kurie, nepaisant okupacijos, tremties, pokario kovų už laisvę, išsaugojo savo širdyje meilę gimtinei. Vienas iš jų – poetas, rašytojas, publicistas A. Miškinis, kuriam buvo artimas Zarasų kraštas. Jis čia ne tik mokėsi Zarasų progimnazijoje, bet ir išbraidžiojo takus ir kelius. Puikiai pažino šio krašto žmones ir atsiminimų knygoje „Žaliaduonių gegužė“ aprašė jų likimus, savitą sąmojį, tarpusavio santykius ir gražią meilę.

Modernus Nepriklausomos Lietuvos poetas buvo valstietiškos kultūros gerbėjas, kilęs iš Juknėnų kaimo, netoli Zarasų, savo gimtinę mylėjęs nepaprastai: bendravo jis su jaunimu ir senimu, mokėjo daugybę dainų, buvo šnekorius ir pasakorius, kaip ir jo kaimo žmonės. A. Miškinis – impulsyvi, laisva, šilta asmenybė – nemėgo atstumo, aukštumos, atokumo. Pirmam prieiti, pašnekinti, pasisveikinti – spontaniškas poeto veiksmas. Mėgo ir žemai nusilenkti, ir su ubagu ant griovio krašto pasėdėti, ir kerdžių užkalbinti, ranką sodiečiui paduoti; mokėjo šmaikščiai pamėgdžioti gretimų kaimų tarmės niuansus. Bendraudamas, dainuodamas su kaimo jaunimu, A. Miškinis telkė kaimą, ugdė pasididžiavimą juo.