Pynimas yra seniausias menas pasaulyje. Manoma, kad pynimas atsirado anksčiau nei keramika. Molinėms puodynėms pirmiausia buvo pinami karkasai iš karklų, paskui jie būdavo aplipinami moliu. Pynimo menas tebegyvuoja daugelyje pasaulio šalių, o pintų gaminių formos, konstrukcija ir pynimo žaliavos panašios į tas, kurios buvo naudojamos praėjusiuose šimtmečiuose. Bėgant laikui keitėsi mūsų buitis, atsirado pintų gaminių, panašių net į skulptūras.
Leliūnuose gyvenanti pynėja iš vytelių Valda Udrienė šiuo širdžiai mielu užsiėmimu vaduojasi nuo neigiamų minčių, o vakarais dar maloniai laiką leidžia sėdėdama prie televizoriaus ir megzdama šiltas kojines ar pirštines. Tačiau šiuos malonumus, kaip prisipažino kūrėja, teks trumpam atidėti, mat pavasario bei ateinančios vasaros darbai šiek tiek pakoreguos dienotvarkę: prasidės rūpesčiai kieme ir darže.

Ar seniai užsiimate šia veikla?

2009 metais susirgau depresija ir mane leliūniškė Alena Trumpienė privertė mokytis pinti. Net gydytojai patarė vengti pervargimo ir užsiimti įdomia veikla. O Alena vis ragindavo: „Valda, gabi esi, atvažiuok, išmokysiu”. Prisipažinsiu, iš pradžių spyriojausi. Tačiau vieną dieną prisiverčiau ir nuvažiavau. Pamačiusi jos darbą ir gaminius pagalvojau: „o Dieve, aš niekada to neišmoksiu”. Juk reikėjo įsiminti, kaip ir kada tas vyteles ištraukti ar sulenkti. Rodėsi, kad viskas lūžta ar kreivai išeina… Praeityje niekad nesusimąsčiau, kad pradėsiu pinti.
Po kokio pusmečio, kurį vos ne kasdien važinėjau pas Aleną, pradėjau pinti viena. Prisimenu, jei iškildavo neaiškumų, aš su savo nebaigtu gaminiu vėl važiuodavau pas Aleną.
Kai prieš šešerius metus gulėjau ligoninėje, susipažinau su ukmergiške Vaiva, kuri labai gražiai mezgė kojines. Ji man parodė savo mezginius, susipažinau su raštais, juos pati pradėjau kurti popieriaus lape ir taip įnikau į mezgimą.
Kad pamirščiau savo sveikatos sutrikimus, anksčiau daug žvejodavau, tačiau dabar slaugau mamą ir šiam malonumui lieka vis mažiau laiko. Lygiai taip pat laiko pritrūksta ir mano mėgiamam grybavimui.

Tikriausiai labai svarbu vyteles gerai paruošti?

Taip. Vasarą mažai pinu, nes vytelės labai greit džiūsta. Kadangi jos mirkomos lietaus, ežero ar upės vandenyje, mat vanduo iš krano netinka – dėl geležies gausos jis vytelėms suteikia pilkšvą atspalvį.
Vytelių atveža iš Kazlų Rūdos. Tinka ir mūsiškės lietuviškos, tik jas reikia tinkamai paruošti – nužievinti, išdžiovinti. Jei gerai neišdžius – pakeis spalvą. Labai daug darbo, pasiruošimo.

Iš kur semiatės idėjų?

Tiesiog pati susigalvoju formas, nes visi gaminiai pinami ant specialų formų, vadinamų kurpaliais. Šias formas darau pati, tačiau tai reikalauja daug laiko. Esu pasidariusi apie 10 formų. Žinoma, galima nusipirkti, tačiau jos labai brangios.

Ar į savo darbą įtraukiate šeimos narius? Gal ir jie atskuba jums į pagalbą?

Vyras Kęstutis apie šį darbą nieko neišmano. Todėl ir nenoriu, kad padėtų. Aš susikaupiu, dirbu rūsyje, pjūklas rėkia, bet aš pati viską pasidarau. Jis galbūt nežinotų, nuo kurio galo pradėti (juokiasi). Anksčiau dukrą mokiau lėkštutę pinti, tačiau pynusi vos valandą pavargo. Aš dažnai susimąstau, iš kur Alenutė turėjo kantrybės mane mokyti. Tiek kartų norėjau mesti ir pamiršti pynimą. Neturėčiau tiek kantrybės mokyti žmonių.

Prisiminkite savo pirmąjį darbą. Kokius gaminius pinate iš karklo vytelių?

Tikriausiai išmečiau pirmąjį kreivą krepšį, kuris man tuomet atrodė tobuliausias ir gražiausias. Tik dabar, kai įgijau patirties, galiu viską vertinti iš šalies. Kai nepyniau – nematydavau, o dabar jau kitaip.
Pinu dujų balionų gaubtus, įvairaus dydžio krepšius, ant sienos pakabinamus krepšelius, padėklus, kurie pastaruoju metu labai populiarūs. Žmonės pageidauja didelių padėklų, skirtų vasarą susidėti maistui ar kavai. O maži padėkliukai naudojami saldumynams.
Užsakymų sulaukiu pačių įvairiausių: nuo labai didelių krepšių iki mažiausių pintinėlių. Esu pynusi kelias skalbinių dėžes, dėžes su dangčiais susidėti buities reikmenims.

Ar jūs savo dirbiniais puošiate savo namus?

Ne, o kodėl – nežinau. Dar turiu minčių apipinti namų sienoms papuošti skirtą paveikslą, t. y. jam padaryti pintą rėmelį. Tam neprisiruošiu, bet labai įdomu, ar man pavyks įgyvendinti šį sumanymą. Taip pat turiu minčių pabandyti apipinti butelius. Labai gražu, tačiau nemoku ir tai mane kolei kas stabdo.

Vytelių pynimas – darbas ar malonus užsiėmimas?

Niekada šio malonumo nevadinau darbu ir niekada neskaičiavau pelno. Man patinka ši veikla. Gaminius parduodu nebrangiai, užsakovų sulaukiu nemažai – jie atvažiuoja tiesiai į namus.

Vytauto Ridiko nuotr. ir video

{youtube}7NeVf56pM0o&feature{/youtube}