Portale udiena.lt pristatome Utenos krašto kūrėjus ir skaitytojus kviečiame aktyviai domėtis jų kūryba ir gyvenimu. Šį kartą į Jūsų atsiųstus klausimus atsakė tautodailininkas, skulptorius Valentinas ŠIMONĖLIS.
Dažnas pravažiuojantis keliu, vedančiu per Sirutėnus (Sudeikių seniūnija), stabteli pamatęs įspūdingą skulptūrų parką. O rasti šią meno kalvę nėra sudėtinga: kaip pats šeimininkas, nurodydamas kelią, patikslino: „važiuoji tiesiai per Sirutėnus iki gyvenvietės pabaigos ir atsiremi tiesiai į skulptūras”. Atvykę pas Utenos rajone gerai žinomą tautodailininką, jį radome dirbtuvių kieme, prie šlifuojamo akmens, kuris netrukus virs dar viena įspūdinga skulptūra.
Menininkai dažnai plačiajai visuomenei pristato savo darbus, su skaitytojais dalijasi mintimis. Skirtingai nuo kitų menininkų, jūs veikiau atsiduodate savo pomėgiui – darbui su akmeniu – nei laiką skiriate kalboms. Ar tai tiesa?
Tikrai taip. Vieną kartą žiūrėjau tokią laidą apie menininkus, rodė mūsų puodžių Vytautą Valiušį. Sykį sutikau aš jį ir klausiu: iš kur tu tiek šnekos randi? O jis atvirai gailėjosi, kad jo pokalbį laidos kūrėjai apkarpė ir parodė tik dalį. Ant jo pykti negali. Jis nusipelno ir dėmesio, ir pagarbos. Be to, Vytautas nė neslepia – jam patinka, kai žurnalistai rodo dėmesį, filmuoja, fotografuoja, kalbina, o skaitytojai ar žiūrovai mėgaujasi tokiais straipsniais ir laidomis.
Visi negalime būti vienodi: tokio dėmesio aš vengiu. Man geriau dirbti. Dirbti tyliai…
Kaip gimė šios skulptūros, prie kurios šiandien intensyviai dirbate, idėja?
Pradėjau praėjusį rudenį, tačiau užbaigti negalėjau – ji turėjo būti poliruojama, todėl darbus atidėjau pavasariui. Tikslaus pavadinimo šiai skulptūrai dar nesugalvojau, bet manau, kad tiktų pavadinti „Prieš vėją”. Kodėl? Todėl, kad žvelgiant į ją labiau panašu į kažkokį daiktą, ant kurio užmestas audeklas, plevėsuojantis vėjyje.
Kalbant apie idėjas, galiu pasakyti tik tiek, kad visų pirma ji gimsta mano galvoje, o tik vėliau įgyvendinama. Nesikankinu dėl idėjų… Yra tokių menininkų, kurie dėl to kariasi ir miršta. O aš ne toks. Pažinojau vieną skulptorių lenką, kuris sovietmečiu kūrė skulptūrą. Tačiau kurdamas ją… nusižudė. Gal todėl, kad jis buvo jaunas, baigęs mokslus, o „gigantiškas” užsakymas baugino. Matyt, jis neįveikė tokio darbo. Juk sovietmečiu buvo taip: tie, kurie mažai dirbo, daugiau kalbėdavo ir kritikuodavo kitus. Neatlaikė jaunuolis. Kartais jautresniam žmogui nedaug reikia. Tikrai ne per prievartą dirbu šitą darbą ir „kankinuosi” savo malonumui beveik 40 metų.
Ne visiems skaitytojams yra aiški jūsų profesija…
Gal geriau mane vadinti akmentašiu. Tačiau dabartiniai akmentašiai naudoja šiuolaikišką akmens apdirbimo techniką, nes visiškai pasikeitė technologijos. Įrankiai taip pat gerokai keitėsi, tačiau darbo pobūdis ir akmuo – išliko tie patys. Anksčiau akmenį žmonės tašydavo kaltais ir plaktukais. O dabar pjaustai, šlifuoji – dulkės stulpais kyla. Kažkokia nesąmonė… Tačiau nieko negali padaryti (juokiasi).
Šalia jūsų dirbtuvių rikiuojasi visa eilė jūsų rankomis pagamintų akmeninių skulptūrų. Jos tikriausiai iškeliaus pas pirkėjus?
Nežinau, tikriausiai dalį jų kažkas nupirks. Nenoriu sakyti, kur jie iškeliauja. Šiandien sudėtinga su skulptūrų pardavimu. Kai kuriuos darbus gaminu tik todėl, kad neturiu ką veikti. Žmonių skonis labai skiriasi: tie, kurie yra išprusę, pageidauja dekoratyvinių dirbinių. Kartą vienas užsakovas nupirko daugiau nei dešimt skulptūrų. Išprusę žmonės domisi, skaito literatūrą apie menus, todėl ir savo kiemus stengiasi papuošti originaliai. Tačiau tai rūpi toli gražu ne visiems: yra turtingų žmonių, bet jiems to nereikia net ir už dyką.
Kur randate tokių didelių riedulių?
Artimiausiose apylinkėse didesni akmenys jau aprinkti. Šiuose kraštuose nėra įspūdingų riedulių. Gal Tauragnuose ar Salake jų reikėtų ieškoti. Žmonės mėgsta didelius akmenis nusitempti prie savo sodybų ar vilų. Nežinau, gal jiems taip gražu.
Ar smagu gyventi skulptūrų parke?
Net nežinau (juokiasi). Aš jų net neskaičiavau, todėl nežinau, kiek čia jų gali būti pritupdyta. Per daugelį metų prie jų įpratau, todėl nesureikšminu.
Anksčiau į jūsų kiemą atvykdavo daugybė lankytojų, kurie mielai apžiūrėdavo jūsų įkurtą varpų kolekciją. Savotiškame varpų muziejuje fotografuodavosi vestuvininkai, pramogų rasdavo įvairias šventes švenčiantys uteniškiai ar iš kitų kraštų atvykę lankytojai. Ar tiesa, kad šiuo metu čia nebėra nė vieno varpo?
Kai prasidėjo Lietuvos atgimimo laikmetis, prie muziejaus ėmė rikiuotis būrys kunigų. Jie ir išsinešiojo mano kolekciją. Šiandien džiaugiuosi, kad nė vieno varpo nepardaviau – juos išdalijau už ačiū. Dabar prisiminimui mano kieme kabo tik du maži varpeliai.
Ar turėsite ateityje kam palikti savo amatą?
Neturėsiu. Veikiausiai per didžiausią prievartą būtų sudėtinga surasti žmogų, kam galėčiau visa tai perduoti. Tai be galo sudėtingas darbas dulkėse. Lauko sąlygomis tenka dirbti ir per didžiausius žiemos šalčius, ir per vasaros karštymetį.
Dėkoju už pokalbį. 