Tapytoja, menininkė Aistė Bugailiškytė savo tapybos darbais ir gilinasi, ir numato. Ji gilinasi į patį gyvenimą. Vaizduodama interjere vykstančias scenas, santykius tarp žmonių, nedideles, tačiau esmines melodramas tarp vyrų ir moterų (arba atvirkščiai), ji bando suprasti ir pagauti gyvenimo esmę. Nes gyvenimo esmė ir yra santykiai. Individo santykis su aplinka, asmens santykis su kitais ir netgi pačiu savimi… „Kūryba – tai neišsemiamos galimybės savęs ieškoti ir realizuoti. Savo kūryboje aš ieškau tokių objektų, kurie man yra priimtini tam tikrais gyvenimo etapais. Žmogus yra toks sutvėrimas, kuris nuolat ieško kažko naujo, tuo pačiu randa ir praranda. Ne išimtis ir mano kūryba. Joje svarbų vaidmenį vaidina subjektyviai interpretuojama praeitis ir ją supanti aplinka. Mano darbai tai individualus pasakojimas apie moterį, jos aplinką, gyvenimiškus lūkesčius, supratimą“, – taip savo kūrybą yra apibūdinusi vilnietė menininkė A. Bugailiškytė, neseniai savo darbus pristačiusi tapybos stovykloje–plenere Balninkuose (Molėtų r.):čiasu ja kartu dalyvavoir kiti įvairių meno sričių kūrėjai.
Prisiminkite tą pradžią, kai nusprendėte tapti kūrėja. Kas Jus paskatino, kodėl rinkotės tokią profesiją?
Mano giminėje tapytojų nebuvo, bet mano tėvelis yra tautodailininkas, liaudies meno atstovas, kuris atkurdavo kankles. Štai mama buvo kultūros darbuotoja. Galbūt norėjosi stiprią kultūros tradiciją šeimoje pratęsti, todėl rinkausi studijas, susijusias su daile. Kai reikėjo rinktis studijų kryptį, neabejodama pasirinkau tapybą, nes skulptūra, tuomet man atrodė, nėra moteriška specialybė. Tai labiau fizinis darbas. Man besimokant dailės mokykloje mokytojai yra pastebėję, kad sekasi ne tik piešti, bet ir daryti lino raižinius. Klausydama mokytojų patarimų stoti į dailę, šią kryptį ir pasirinkau.
Jūsų paveiksluose daugiau dominuoja moters motyvas. Kodėl taip yra?
Gamtą daugiau tapau pleneruose, tačiau dažniausiai mėgstu tapyti paveikslus su įvairiomis figūromis, dažniausiai – moterų. Žinoma, kartais mano paveiksluose galima išvysti ir vyrų siluetus. Man labai svarbu atskleisti moterų gyvenimą, nagrinėti jį, labai svarbios ir buities detalės – tai, kas mus supa. Galbūt tam įtakos turi ir tai, kad aš pati esu moteris, todėl jas perprasti yra kur kas lengviau.
Jūsų darbuose atsispindi spalvų kontrastai: galima rasti ryškesnių, šviesesnių, o kai kurie meno darbai išties niūroki, daug pilkos spalvos. Kaip renkatės spalvas?
Neturiu pomėgio tapyti ryškiomis spalvomis. Galbūt tapybai įtakos turi ir laikotarpis, ir mano pačios būsena. Todėl nesigilinu, kodėl vieni mano darbai šviesesni, kiti – pilkesni. Kaip ir kiekvienas menininkas, aš tapau pagal nuotaiką ir emociją.
Galiu prisipažinti, kad labai mėgstu raudoną spalvą.
Ar tapymui turi įtakos aplinka, kuri Jus supa?
Man lengva valdyti teptuką, juk kiekvienas menininkas laikui bėgant visuomet ieško savęs, susikuria savo stilių, formą ir nesinori kartotis, visuomet norisi būti kažkuo kitu. Labai mėgstu užsiimti tapyba tuomet, kai būnu viena. Tarp žmonių, kaip ir daugeliui kūrėjų, man yra sunkiau sutelkti dėmesį. O kartais atsipalaiduoti padeda ir muzika, kuri veikia mane kaip fonas. Juk visi esame skirtingi: vieniems reikia tylos, kitiems – atvirkščiai.
Atskleiskite, kaip gimsta Jūsų darbai?
Tapau su aliejiniais dažais, todėl aliejinė tapyba puikiai gali išryškinti faktūras. Nors žinau, mus to ir mokė, kad visų pirma dailininkas turi pasidaryti eskizus. Ne visuomet tokios taisyklės laikausi. Taip pat ne kartą dėstytojai mums kalė į galvas, kad reikia dirbti su visuma. Tik su laiku keliaudamas per tapybą imi po truputį tai suvokti, todėl labai svarbu neužsikabinti vienos detalės, o dirbti su visuma.
Vytauto Ridiko nuotr. ir video
https://drobiunamai.lt/fotografijos-ant-drobes/
