Vos įsukus į Giedriaus Mazūro sodybos kiemą Antalgėje, tampa akivaizdu, jog čia šeimininkauja menininkas. Kartu su šeima gyvenantis keramikas noriai demonstruoja per ne vienerius metus sukauptus darbus, kurių pilna tiek namuose, tiek į dirbtuves paverstoje daržinėje.

Pradėkime nuo pradžių. Ar tiesa, jog įkvėpimą perėmėte iš tėvo, žinomo menininko Vitalijaus Mazūro?

Žinoma, tėvai turėjo įtakos mano pasirinkimui, tačiau visą vaikystę buvau draskomas − tėvas norėjo palenkti į dailę, o motina − į muziką.

Ar galima sakyti, jog tėvas šią kovą laimėjo?

Ne visai. Tėvo liepiamas lankiau dailės mokyklą, bet man nelabai patiko, tad būdamas antroje klasėje nusprendžiau mesti. Sustabdė atsitiktinumas – kaip tik tuo metu atsirado keramikos pamokos bei mokytojas Ramūnas Grikevičius. Jis nebuvo iš tų, kuris nuolat stebi savo mokinius ar kišasi, kai jie dirba, bet būtent tuo mane ir patraukė – savo ramybe. Manau, jis turėjo įtakos tam, kad susižavėjau keramika.

Studijavote Danijoje ir Austrijoje, nemažai Jūsų darbų saugoma užsienyje, mėgstate dalyvauti meno konferencijose svetur. Kas priverčia sugrįžti atgal į gimtinę?

Kai aš grįžau iš užsienio, man buvo 25-eri metai ir jau norėjosi nuolatinės gyvenamosios vietos. Čia gyveno mano močiutė, jai nuolat reikėjo pagalbos sodyboje, tad taip ir pasilikau. Tiesa, mėginau susirasti darbą Panevėžyje, bet nepavyko, o gyventi užsienyje tiesiog nenorėjau.

O kodėl pasirinkote nelengvą mokytojo kelią?

Man tikrai patinka ši specialybė, be to, tiek mano seneliai, tiek tėvai taip pat buvo mokytojai – tai galima vadinti ir šeimos tradicija. Dabar mokytojauju Utenos dailės mokykloje, taip pat savo dirbtuvėse vedu kursus norintiems išmokti lipdyti, pasigaminti suvenyrų. Man ši veikla maloni.

Dažniausiai esate įvardijamas kaip keramikas, tačiau Jūsų kūryba kur kas platesnio pobūdžio, tiesa?

Aš žaviuosi moliu ir jo galimybėmis. Pavyzdžiui, sunku patikėti, jog anksčiau moterys prisilipdžiusios molinių indų dėdavo juos į krosnį, o ištraukusios merkdavo į paplavų kibirą su burokėlių raugu ir taip išgaudavo nuostabiausius raštus. Tačiau aš nesu tik keramikas, taip pat dirbu su medžiu ir net užsiimu netradicine veikla, tokia kaip video menas.

Video menas – kas tai?

Šia veikla užsiėmiau tuomet, kai buvau Panevėžyje. Kartu su tais laikais gerai žinomu video menininku Andriumi Kviliūnu sumąstėme įdomų projektą – sukonstravome du didelius ratus, juos sujungėme, prie rankenos pritaisėme kamerą ir baisiai tarškėdami važinėjome su tais ratais Laisvės aikštėje. Savo pasirodymo metu filmavome aplinkinių reakcijas, o vėliau iš gautos medžiagos sulipdėme filmuką. Su tuo filmu Andrius Kviliūnas dalyvavo ne viename konkurse. Tai ir yra video menas.

Jūsų darbai eksponuojami visai neseniai įrengtoje stiklo vitrinoje šalia Utenos kultūros centro. Kodėl būtent Jūsų ir kaip iš savo galybės darbų atrinkote vertus ekspozicijos?

Kiek man žinoma, pirmiausia buvo planuojama eksponuoti Jono Šimonėlio stiklo skulptūras, bet kadangi niekas neketino meno kūrinių apdrausti, J. Šimonėlio sūnus nesutiko. Tuomet pasiūlymą gavau aš ir sutikau, nes manau, kad kūrinio vagystė irgi yra savotiškas įvertinimas. Kalbant apie atranką, visada rimtai žiūriu į įvairias parodas, atrinkdamas darbus viską apsvarstau, dažnai tariuosi su žmona, kuri yra architektė. Šiuo atveju svarbiausi turbūt buvo skulptūrų matmenys – kūriniai turėjo tikti vitrinai.

Sulaukėte spaudos dėmesio 2013 metais, kai savo kiemą papuošėte 50 centimetrų aukščio moline Andriaus Užkalnio skulptūra. Kur ji dabar?

Aš ją pardaviau aukciono metu, o lėšos buvo skirtos grupei BLUE/YELLOW, remiančiai platų karinių dalinių spektrą Ukrainoje. Taip pat buvau nulipdęs Žilvino Grigaičio skulptūrą, bet ji taip pat jau iškeliavusi – atidaviau ją pačiam Žilvinui.

Kai kas mano, jog menas yra tik emocijų išraiška be paskirties. Ar Jūsų kūriniai turi prasmę?

Aš vadovaujuosi posakiu „Jei gali nedaryti, tai ir nedaryk”. Aš negaliu nedaryti, tad mano darbai nėra tik emocijos, jie turi prasmę. Aš kuriu ne tik skulptūras, bet ir keramikinius šviestuvus, kriaukles, indus, rėmus veidrodžiams, suvenyrus, tad, akivaizdu, jog mano menas yra pritaikomas ir praktiškai.

K. Bieliauskaitės nuotr.

{youtube}YHPiRNCHn5E&feature{/youtube}