Anykščiuose gyvenanti tautodailininkė Veronika Limbienė visą savo gyvenimą skyrė kūrybai: ilgus dešimtmečius audė, tačiau šiandien audimo staklės, stovinčios jos namuose, dulka nebenaudojamos, mat šiam sunkiam darbui paprasčiausiai nebėra sveikatos. Garbų 80-mečio jubiliejų atšventusiai anykštėnei, šiandien besirūpinančiai tik būreliu vištų, laiko užtenka ir verbų bei sodų rišimui, ir servetėlių mezgimui.

Utenos rajone, Užpalių krašte, gimusi ir augusi V. Limbienė lankė Kišūnų pradinę mokyklą, o vėliau – Duokiškio septynmetę mokyklą. Iš pradžių išmoko austi rankšluosčius, o vėliau išvykusi į Kamajus, taip susidraugavo su staklėmis, kad su jomis nesiskyrė visą gyvenimą.
Meilė šiek tiek pakoregavo ponios Veronikos gyvenimą – ji kartu su savo vyru gyventi išvažiavo į Anykščius, šiek tiek vėliau ėmė statytis namą, tačiau su sutuoktiniu gyvenimas nesusiklostė ir jų keliai išsiskyrė. Su antruoju vyru Romučiu Jonu kartu savo laimę kūrė 36 metus, tačiau prieš daugiau nei šešerius metus antrasis jos vyras iškeliavo į Amžinybę.
Šiandien Anykščių mieste, dideliame ir erdviame name, tautodailininkė gyvena viena ir visą laisvalaikį skiria savo pomėgiui – kūrybai.

Prisiminkite savo vaikystę, kuri prabėgo Utenos rajone?

Kai gyvenau Kišūnuose, mėgau spanguoliauti. 12 kilometrų uogas nešdavau į turgelį Užpaliuose, bet jų niekas nenorėdavo pirkti (juokiasi). Pirkėjai sakydavo, kad pirmiausia reikia cukraus atnešti, o tada siūlyti uogas. Tais laikais nieko nebuvo, o mes irgi sunkiai gyvenome. Tėveliai dirbo žemę, vėliau, įsikūrus kolūkiams, savo jėgas atidavė ten.
Būdama 18 metų išmokau austi. Šiek tiek pamokė mano mamytė, o vėliau pati ėmiausi darbo. Būdavo, vieną raštą kuriu, o mintyse jau ir kitas gimsta. Tuomet ant kartono turėjau pasidariusi daugiau nei 60 raštų. Mano pirmasis darbas – 30 rankšluosčių, kuriuos pardaviau ir už gautus pinigėlius nusipirkau dviratį ir laikrodį.

Ar Anykščiuose yra daugiau audėjų?

Anksčiau būdavo, tačiau dabar nieko nebėra. Turėjau tris mokines, bet šiais laikais su jaunąja karta ypač sudėtinga. Jaunimas nori greito rezultato, o audžiant reikia kruopštumo, atidumo ir kantrybės.

Kiekvienas žmogus turi savo norų ir troškimų? Ar jūs jų turite?

Žinoma, kad turiu. Per savo gyvenimą esu išaudusi daugybę tautinių drabužių. Spintoje esu pasidėjusi tautinius drabužius, skirtus smerčiai. Labai norėčiau, kad šis mano troškimas būtų išpildytas. Savo vaikų neturiu, ne visi svetimi žmonės apie tai žino, tad ant rūbų užklijavau lapelį, ant kurio užrašiau „Rūbai smerčiai„. Juos tvarkingai sulanksčiau ir įdėjau į spintą.

Kodėl pradėjote austi?

Tais laikais nebuvo darbo, o kolūkiuose reikėjo vargti už grašius. Daugelis prekių buvo deficitas, o žmonėms juk reikėjo rankšluosčių, staltiesių, lovatiesių ar tautinių drabužių. Pamažu pradėjau austi, audinius nuveždavau į Vilnių, ten juos nupirkdavo. Kai įsigijau naują „Žigulį”, prisimenu, mane automobiliu vijosi keturi vyrai, kurie tąkart, mano manymu, galėjo atimti „Žiguliuką”. Laimei, aš nuo jų pasprukau ir sėkmingai grįžau namo.
Savo gyvenime nepasirinkau jokios profesijos, nors iš pradžių svajojau apie pardavėjos specialybę. Tačiau tais laikais iš audimo buvo galima išgyventi. Ir labai gerai gyventi. Ano meto žmonės labai pasitikėdavo: pinigus už prekę sumokėdavo iš anksto, nors audinio kartais jiems tekdavo laukti ilgai dėl daugybės užsakymų.

Kokią vietą jūsų gyvenime užima audimas ir pynimas?

Anksčiau užėmė labai svarbią, tačiau dabar neprisėdu prie staklių. Šiandien man audimą primena namuose ant lovų ištiestos lovatiesės, kurių per savo gyvenimą esu išaudusi per 6 tūkstančius.
Pinti labai sudėtinga, mat šis darbas reikalauja labai daug kantrybės ir laiko.
Audimas ir pynimas – skirtingi dalykai. Audėjai reikia staklių, o pynėjai – tvirtų rankų.

Ar spalvos ir raštai turi reikšmę?

Taip. Juk viską reikia kruopščiai derinti. Dar nepradėjus kurti audinio, raštus ir spalvas derinu iš anksto. Tačiau daugiausia darbo reikalauja ne spalvų, o raštų derinimas.
Kiekvienas raštas – mano pačios fantazija. Žinių nesisemiu nei iš jokių knygų, nei iš žurnalų. Nieko nekopijuoju. Tikriausiai iš kitų išsiskiriu savo originalumu (šypsosi).

Ar nemanote, kad namuose austas lovatieses, rankšluosčius paprasčiausiai išstūmė atvežtiniai audiniai?

Lietuvaičių nebevilioja naminiai audiniai, jie mieliau renkasi vakarietiškus audinius. Tačiau užsieniečiai labai vertina mūsų staltieses, kurių norvegai Kūčioms užsiprašo raudonų it kraujas.

Esate nuaudusi rankšluosčių, kuriuose – Anykščių miesto simboliai?

Taip, vieną tokį turiu savo namuose. Sulaukdavau ekskursijų, tad atvykėliams norėjosi parodyti kažką išskirtinio. Esu nuaudusi rankšluosčių, kuriuose įamžinau Puntuko akmenį, J. Biliūno kapą ir kitas Anykščiams svarbias vietas. Tokie rankšluosčiai iškart rasdavo naujus namučius.

Ką veikiate savo laisvalaikiu?

Turiu nedidelį ūkį, laikau vištas, reikia ir namuose apsitvarkyti, prisinešti malkų, krosnelę pasikurti… Laiko mažai lieka, o ir sveikata senka. Tačiau kartais prisėdu rišti sodų, kuriu verbas, įvairius dirbinius iš šiaudų, esu pripynusi daugybę krepšelių. Prisisėju rugių, pati juos ir nupjaunu, sudžiovinu, o šiaudus naudoju kūrybai.
Anksčiau savo rankdarbiais prekiaudavau prie Puntuko, o dabar pardavinėti uždraudė, tad kai kuriuos darbus vežu į muges.

Vytauto Ridiko nuotr. ir video

{youtube}5CyDqZ_FRi8&feature{/youtube}