Ignalinoje gyvenanti keramikė Jolita Bužinskienė savo nepaprastomis galiomis prisiliečianti prie molio kuria išskirtinį grožį. Jo magiškų paslapčių moko ir jaunąją kartą. Šaltas molis, įkvėptas kūrėjos, virta margomis puošniomis lėkštėmis, kuriose įsikuria bitutės, puodeliais, papuoštais šio gražaus ir vaizdingo krašto simboliais, ar kitais trapiais dirbiniais. Palengva įgyvendinanti svajonę turėti savo dirbtuvėles J. Bužinskienė šiuo metu puikiai derina mėgiamą darbą, pomėgius ir laisvalaikį.

Ar Jūsų kūryba yra daugiakryptė?

Aš manau, kad taip. Didžiausias įkvėpimas man – gamta. Keramika mano gyvenime atsirado netikėtai, nes iki to momento nebuvau prisilietusi prie molio. Kūryba daugiakryptė todėl, kad dirbu ir su mokiniais, vedu edukacijas, mokymus, dalyvauju mugėse, šventėse, todėl visuomet stengiuosi būti, ten kur mane kviečia. Kurdama mėgstu praktiškus dalykus: man atrodo, kad pagamintas daiktas turi ne tik papuošti namus, bet ir tarnauti žmogui. Nemėgstu daiktų, kurie tiesiog dulka lentynose. Štai sukurtas puodelis gali būti naudojamas arbatai ar kavai gerti, mėgautis tuo. O kai nuskyla kamputis, į jį drąsiai galima ir kaktusiuką įsodint.

Kokius savo kūrybos darbus pavadintumėte išskirtiniais ir neįprastais?

Šiuo metu aš jaučiuosi esanti ieškojimo kelyje. Todėl dar sunku atsakyti į šį klausimą. Dažnai sulaukiu prašymų, kuriuos įgyvendindama atrandu save. Štai šventėms tenka keramikinius medalius daryti, pristatydama Ignalinos kraštą kuriu ir simbolinius darbus. Kiekvienąkart kažką darydama nauja kartu ir išbandau save. Tačiau man, kaip ir daugeliui kūrėjų, labiausiai patinka laisvė daryti tai, ką noriu. Tada galiu atsipalaiduoti, pajusti tikrą malonumą ir dvasinę palaimą. Kartais kūrėjui užtenka pamatyti gražias gėles ir to pilnai užtenka pradėti naują darbą.

Kada susidraugavote su moliu?

Neseniai, prieš kelis metus. Šioje įstaigoje keramikos meno subtilybių mokau mokinius. Pagal išsilavinimą esu geografijos mokytoja, tačiau tenka dirbti ir su projektais. Vieną sykį reikėjo pasirinkti kokį nors senovės amatą, todėl pasitarusi su mokiniais nusprendžiau išbandyti mokykloje esančią ir dar veikiančią seną keramikos krosnį. Pabandėme kartu su savo mokiniais. Mūsų pirmasis darbas buvo nedidelis dubenėlis. Po to vykome pas puodžių Vytautą Valiušį, nes turėjau svajonę išmokti žiesti. Dažnai dalyvauju įvairiuose seminaruose, mokausi žiesti ir lipdyti, susipažinau su juodąja keramika.

Tikriausiai nėra sunku suderinti savo darbą, laisvalaikį ir keramikos užsiėmimus?

Mano darbas susijęs su keramika. Tai nėra vien tik darbas – tai mano laisvalaikis ir malonumas kartu. Aš džiaugiuosi, kad darau tai, kas patinka. Ne veltui yra sakoma, jog susiradus mėgiamą darbą visą gyvenimą nereikės dirbti. Lygiai taip pat jaučiuosi ir aš. Man smagu eiti į darbą ir, jeigu turiu laisvą minutę, būtinai kažkas nauja gimsta. Tuomet aš panyru į kūrybą. Šiuo metu baigiu įkurti savo dirbtuvėles Senajame Daugėliškyje. Aš gyvenu Ignalinoje, tačiau N. Daugėliškyje turiu savo trobą, kurią kartu su šeima įsigijau turėdama savo svajonę ten gyventi ir kurti. Man labai svarbu turėti savo kūrybai įkvepiančią aplinką.

Minėjote, kad į kūrybą įtraukiate ir savo šeimos narius? Ką jie mėgsta lipdyti ar yra tik Jūsų talkininkai?

Mano vyresnėlis Augustas lanko keramikos būrelį, tačiau dabar labiau linksta į sportą. Aš nedraudžiu to: jis gali laisvai rinktis tai, kas jam miela. Kitas penkerių metukų sūnus Benas lanko vaikų darželį, o grįžęs namo dažnai klausia, ar pasiėmiau molio.

Kas Jums labiausiai teikia įkvėpimo?

Tikriausiai gamta. Labiausiai mėgstu uogauti, grybauti, pabūti miške. O ypač patinka būti vienai, mat visą laiką dirbu tarp žmonių ir su vaikais. Kartais nuvykstu į sodybą ir dievinu ramų pasivaikščiojimą, trumpą atsiribojimą nuo pasaulio. Tai didžiausias įkvėpimo šaltinis.

Ar norite išbandyti kažką nauja?

Jeigu pavyko suvaldyti keramiką, manau, kad pasisektų dirbti ir su šaltu stiklu. Tai mano svajonė, kuri, tikiu, bus įgyvendinta.

Vytauto Ridiko nuotr. ir video

{youtube}oDJekL3PRoQ&feature{/youtube}