Mūsų kraštiečio dailininko profesoriaus Arvydo Šaltenio mokinė, gyvenanti ir kurianti sostinėje, Edita Rakauskaitė dalyvavusi Utenoje vykusiame tarptautiniame M. Veriovkinos simpoziume – nebe naujokė. Ketvirtus metus kartu su kitais menininkais plenere kūrusi vilnietė papasakojo apie savo išskirtinės ir lengvumu bei sodriomis spalvomis alsuojančios kūrybos subtilybes, sąsajas su Prancūzijos menu ir kultūra, personalines parodas, kurios pakviečia ne tik Lietuvos meno mėgėjus, bet ir prancūzus.

Esate profesionali kūrėja, tapybos paslapčių mokėtės pas mūsų kraštietį prof. Arvydą Šaltenį. Ko iš šio žmogaus Jūs išmokote?

Kai man buvo 14–15 metų, jis buvo mano mokytojas. Nors gyvenime turėjau daug puikių mokytojų, profesorių, galiu išskirti du žmones – profesorius A. Šaltenį ir A. Savicką, kurie mane išmokė kertinių gyvenimo dalykų. Iš A. Šaltenio išmokau pasaulį stebėti, pamatyti kitaip tuomet, kai buvau dar vaikas ar paauglė. Tuometėje Vilniaus dailės mokykloje mes piešdavome ir kalbėdavomės. Tai žmogus, kuris mano gyvenime suteikė kryptį bei paskatino studijuoti dailę. Visos šios vertybės man labai svarbios dirbant su studentais.

Kuo Jūsų kūryba originali ir išsiskirianti iš kitų?

Labai sunku apie savo kūrybą kalbėti. Visąlaik sakau, kad esu realistė. Man labai svarbu pamatyti, nes iš savo fantazijos kurti labai sudėtinga. Mano kūriniuose nėra tos tikros abstrakcijos, nes turiu pamatyti, pajausti. Mane labai žavi šviesa, muzika…

Ar gerai supratau, kad savo kūrybą siejate su menu?

Man labai svarbūs pavadinimai: juk kūrinio pavadinimas tiek pat reikšmingas kaip ir paveikslas. Tapydama ar darydama koliažą nuolat mąstau apie pavadinimą. Beje, tapyba labai tampriai susijusi ir su poezija bei muzika.

Šiųmetis pleneras išskirtinis tuo, kad jame daug prancūziškos dvasios: tai atskleidžia ir pavadinimas „Paryžiaus pamokos”, ir dalyvavę prancūzai menininkai. Jūs puikiai kalbate prancūziškai, dažnai lankotės Prancūzijoje, Bordo mieste. Ar Jūsų kūrybai turi įtakos prancūzų kultūra?

Tikrai taip. Aš dažnai lankausi pas draugus tapytojus Bordo mieste: su vienu bičiuliu bendrauju daugiau kaip 20 metų, su kitu – antrus metus. Tame mieste buvau atidariusi savo darbų parodas. Štai mano jaunystės paveikslai buvo tamsūs, niūrūs, o dabar atvirkščiai, šviesūs ir ryškūs. Juk gyvenimas tuo ir yra įdomus, kad kažką pamatai, kas tave veikia. Nuvykus į svečią šalį savotiškai veikia ir oras, ir aplinka, ir žmonės. Atvykusi į Lietuvą nutapiau triptiką įkvėpta po apsilankymo Isidore Krapo ateljė. Šis žymus Prancūzijos menininkas turi didžiules dirbtuves „Paletės pilis”: ten labai gražu, viskas primena muziejų. Tai ryškių spalvų menininkas. Mes ten ilgokai vaikščiodavome, mane kerėdavo įspūdingas spalvų pasaulis, kuris labai teigiamai veikdavo. O grįžus norėdavosi visus šiuos patirtus įspūdžius perteikti tapybine kalba.

Kodėl šiemet dalyvavote M. Veriovkinos plenere?

Tai pats nuostabiausias įvykis, kurio laukėme visus metus. Čia dalyvavau jau ketvirtus metus. Knygą apie M. Veriovkiną perskaičiau labai seniai, tad apie šią moterį daug ką žinojau. Kartą dalyvaudama plenere Rokiškyje kažkas pasakė, kad Utenoje vyksta M. Veriovkinos pleneras. Apsidžiaugiau ir pasakiau, kad labai noriu čia patekti. Utenoje vykusiuose ankstesniuose pleneruose susidraugavome su kitais menininkais, rašėme straipsnius ir kartu įdėjome daug jėgų dėl dvaro išsaugojimo. Mane nustebino, kad lankantis pas draugus Miunchene kone kiekviena močiutė žinojo, kas yra toji M. Veriovkina. Tai nuostabus jausmas, kad mūsų žemėje gyveno toks garsus žmogus ir ši dvasia išlikusi iki šių dienų.
Visi plenerai, kuriuose dalyvavau, yra išties labai skirtingi. Pirmiausia, tai skirtingi žmonės – mes esame tas branduoliukas menininkų, kurie visur dalyvauja. Šiemet buvo labai smagu, kad kartu dalyvavo ir draugai prancūzai. Šie užsieniečiai mūsų plenerui suteikė savotiško prieskonio. O pernai baigiamasis koncertas buvo labai smagus, jį malonu prisiminti iki šiolei. Kiekvienas kūrėjas labai nuostabus, kaip ir pats gyvenimas!

Kas Jus įkvepia kūrybai?

Viskas: žmonės, aplinka, kurioje gyveni, ką skaitai, parodos, kvapai, spalvos… O mane labiausiai įkvepia aplinka, nes man būtinai reikia pamatyti. Moku džiaugtis gyvenimu ir visur surasti grožį. Juk viskas priklauso nuo žmogaus požiūrio: visur gali būti blogai ir nuobodu arba atvirkščiai. Reikia imti gražų pavyzdį iš prancūzų: jiems įdomu visur, net prekybos centruose.

Koks Jūsų santykis su savo darbais? Ar lengvai paleidžiate kūrinį iš savo rankų?

Lengvai. Žinoma, kūriniai man yra brangūs, tačiau džiaugiuosi, kai kas nors jais domisi, įsigyja… Juk kiekvienam menininkui gera, kai jo kūriniai kitiems teikia malonumą. Kartais neturinčiam pinigų parduodu pusvelčiui ar net dovanoju.

Ar Jūsų kūrinius skaityti sunkoka?

Visuomet palieku intrigą žiūrovui. Kartais tos intrigos būna nemažai. Juk įprasta, kad kiekvienas menininkas nori sukurti kitaip. Man paslaptis labai fainas dalykas. Aš gyvenu dėl paslapčių – tai paįvairina mano gyvenimą. Lankantis Prancūzijoje parodų lankytojai daug teiraujasi, klausinėja, o Lietuvoje, atvirkščiai, žmonės labai mažai kalba. Aš manau, kad menas neturi termometro. Juk neįmanoma jo išmatuoti. Juk niekuomet nebus vienodų darbų, vienodų autorių… O kartais žmonėms net nereikia viską išsiaiškinti iki galo, reikia palikti vietos ir paslapčiai.

Kas Jūsų darbus gali dažniausiai pamatyti – didmiesčių ar regionų gyventojai?

Savo kūrinius pristačiau Biržuose, Utenoje, Rokiškyje, Ukmergėje, Anykščiuose, Molėtuose. Nėra mano moto lakstyti po visas parodas, nes aš nenutapau labai daug darbų. Tačiau mielai sutinku dalyvauti ne tik didmiesčiuose, bet ir mažesniuose miestuose, kur yra puikių meno galerijų.

Vytauto Ridiko nuotr. ir video

{youtube}cDq0dhOcF9U&feature{/youtube}