Neseniai Utenos Vyturių progimnazijoje buvo atidaryta Loretos Motiejūnienės ir jos dukros Ievos taikomosios dekoratyvinės keramikos darbų paroda „Pokalbis su tyla“. Puoselėjančios vidinį pasaulį, ypač jautriai jaučiančios gamtos grožį jausmingos kūrėjos prisipažino, kad keramikos pradžiamokslis prasidėjo tuometėje Utenos Jaunimo mokykloje (dar. Utenos vaikų ir jaunimo užimtumo centre), kur Ieva pradėjo lankyti keramikos būrelį. Stebėdama savo dukros meninius sugebėjimus, užsispyrimą ir polėkį kūrybai, prie keramikos prisilietė ir jos mama Loreta. Ją šis užsiėmimas taip įkvėpė, kad daugiau nepaleido molio iš rankų. Ši išskirtinė paroda, kurioje galima rasti daugybę gamtos detalių, yra puikus mamos ir dukros duetas, puikiai papildantis viena kitą.

Gerbiama Loreta, ar kūryba, susijusi su keramika, atėjo iš vaikystės? Kaip šis pomėgis ar aistra atsirado Jūsų gyvenime?

Augau gražiame Gaidžių kaimo vienkiemyje. Šeimoje buvau vyriausia. Aplinkui panašaus amžiaus vaikų nebuvo, tad, kai tėveliams nereikėdavo mano pagalbos, visas dienas galėdavau praleisti prie upeliuko stebėdama vandens vabalėlių gyvenimą, žemuogiaudama, grybaudama aplink esančiuose miškeliuose. Žiemą turėjau kitų užsiėmimų: piešdavau ir skaitydavau. Nuo vaikystės turėjau dvi aistras: meilę gamtai ir piešimui. Studijuoti biologiją sutrukdė tikslieji mokslai, o su matematika nepavyko susidraugauti iki šių dienų. Pabaigusi tuometę Utenos dailės mokyklą, įstojau į Kauno taikomosios dailės mokyklą ir pasirinkau meninio siuvinėjimo specialybę. Kartais susimąstau, jog jeigu būčiau pasirinkusi keramikos studijas, veikiausiai šiandien nereikėtų keliauti aplinkiniais keliais.
Pabaigusi mokslus pagal savo specialybę dirbau Utenos buities kombinate, tačiau vėliau prasidėjo importinių drabužių bumas ir ši darbo vieta buvo uždaryta. Vėliau sukūriau šeimą, vienas po kito gimė vaikai. Prasidėjo šeiminiai džiaugsmai ir rūpestėliai, todėl menui likdavo vis mažiau ir mažiau laiko. Stengėmės sveikiau, lengviau ir gražiau gyventi, tad pasisodinome savo sodą, auginome daržoves, vyras sėjo rugius, kad galėtumėme kepti savo duoną. Susidomėjau ilgamečiais augalais, surinkau apie 1 000 veislių siekiančią pomidorų kolekciją, tačiau viduje vis kirbėjo noras kurti, kitaip išreikšti save.
Keramikos būrelį lankyti pradėjo mano vyriausioji dukra. Grožėdavausi jos spalvingais darbeliais, prašydavau pagaminti vazonėlių mano kaktusų kolekcijai ar kažką ypatinga namų puošybai. Vėliau į Jaunimo laisvalaikio centrą nuvedžiau ir mūsų jaunėlę Ievutę. Esu labai dėkinga keramikos būrelio vadovei Jovitai Paukštytei ir visai puikiai ugdymo įstaigos bendruomenei, skatinančiai kurti vaikus ir leisdavusiai man, laukiančiai Ievutės, prisėsti prie molio ir pajusti jo trauką. O tada darbeliai gimė vienas po kito. Pajutau, kad tai, ko ieškojau, kas nedavė ramybės viduje, išvinguriuoja formomis, ornamentais, taškeliais.
Molis – labai šilta, minkšta medžiaga, tačiau turinti savo charakterį. Gali turėti idėją, bet privalai nepamiršti, kaip ją įgyvendinti, nes gerai neišminkius, nesutvirtinus, nepalikus vietos orui išeiti, darbelis paprasčiausiai susprogs… Dirbdama atsiriboju nuo pašalinių minčių, rūpesčių. Tai puikus jausmas.

Ar norint būti menininku reikia turėti gerą mokytoją?

Mano manymu, jeigu žmogus yra talentingas, jo gabumai vienu ar kitu gyvenimo etapu ar forma tikrai išplauks į paviršių. Tačiau geri mokytojai gyvenime yra lyg švyturiai, kurie padeda nesiblaškyti, neužplaukti ant akmenų, greičiau susirasti savo kelią. Prisimenu savo pirmąją mokytoją D. Bagdonavičienę, kuri su didele kantrybe priimdavo visus mano darbelius – jie buvo gražiai surikiuoti mokykloje. Ji niekuomet nestabdė manęs, nepasakė nebenešti, nes tam mažai vietos… Vėliau Tauragnuose gera nuotaika užkrėtė ir kurti skatino A. Surgailis. Utenos dailės mokykloje kūrybinio įkvėpimo suteikė buvęs direktorius J. Pleckevičius, A. ir L. Surgailiai, R. Repšys. Nuostabi „Saulės” gimnazijos mokytoja E. Valiukonytė, išmokiusi grožėtis rusų literatūra, nepamiršo išmokyti ir žmogiškųjų vertybių. Esu dėkinga pedagogams bei tiems, kurie įkvėpė menui, grožiui, nuolat skatino nesustoti.

Tai Jūsų pirmoji paroda kartu su dukra? Ar rengiatės parodas rengti ir toliau?

Kartu su Ieva esame dalyvavusios prakartėlių parodoje Rokiškyje. Tikiu, kad mano dukra išbandys dar ne vieną meno šaką. Gal atras savo tikrąjį pašaukimą. Šiandien man svarbu, kad ji kasdieniame gyvenime gebėtų įžvelgti grožį buityje, gamtoje, įvairiose smulkmenose. Aš nebenoriu blaškytis. Molis – tai, ko man šiandien labiausiai reikia…
Noriu pasidžiaugti, kad ir mano vyresnieji vaikai vienaip ar kitaip susiję su menais. Vyresnėlis Valentinas yra improvizatorius virtuvėje, dukra Aistė pasirinko menišką specialybę ir kol kas dar studijuoja. Sūnus Ugnius daugelį metų šoko sportinius šokius, o šiuo metu ragauja kario duonos. Labai tikimės, kad jie šio įdirbio tikrai nepamirš.

Kada Jums labiausiai norisi imti molį į rankas? Kas Jus labiausiai žavi kūryboje?

Kiekvieną tylią ir laisvą valandą norisi imti į rankas molį. Tačiau šiam maloniam užsiėmimui reikia laiko. Tai nėra mezginys, kurį galima atidėti į šalį. Su moliu taip nepasielgsi. Esu dėkinga savo vyrui, kuris virtuvėje suradęs daug molio, į visa tai reaguoja labai ramiai. Iš pirmo žvilgsnio kitiems atrodau santūri, rami, uždara. Tačiau viduje esu jautri, į viską labai jautriai ir emocingai reaguoju. Molis ir lipdymas – tai puiki priemonė išlieti visas sukauptas emocijas, jausmus.

Kas yra Jūsų įkvėpimo mūza, šaltinis?

Lietuvių liaudies menas, kuris man yra tikroji šiluma, paprastumas, mūsų ištakos… Kartais viskas savaime išplaukia iš žmogaus vidaus. Todėl sunku iš anksto pasakyti, koks kūrinėlis gims. Visuomet gilinuosi į molio paslaptis. Ne visas paslaptis dar žinau, jų yra labai daug.
Ar vilioja kitos meno rūšys? Kokios ir kodėl? Ką dar norėtumėte išbandyti savo gyvenime?
Grožiuosi tapyba ant šilko, labai domina dirbiniai iš odos. Anksčiau esu išbandžiusi piešimą ant stiklo. Nepaprastai domina dekoratyvinis apželdinimas – ypač kruopščiai tobulinu savo daugiametį gėlyną, kuriame mėgstu eksperimentus. Labai norėčiau pakeliauti, pamatyti svečias šalis, visa esybe pajusti jų meną ir gamtą.

Ar turite savitą braižą ir koks jis yra?

Pažįstami žmonės sako, kad turiu savo braižą. Tikriausiai nuo savęs pabėgti labai sunku… Žavi ornamentika, todėl galiu labai ilgai dailinti savo darbelį.
Koks Jums mieliausias rankdarbis, kuris namuose užima garbingą vietą?
Mano namuose galbūt daugiau nei du dešimtmečius garbingą vietą užima vienos lietuvių menininkės sukurtas keramikinis angelas. Dar ir dabar žaviuosi jo forma, jį saugau nuo namuose gyvenančios padūkėlės katės. Šis angelas yra aukštas, tad galiu pastatyti bet kurioje namų kertėje. Kiekvieną kartą matant aplink keramikinį angelą besisukiojančią katę, susopsta širdį. Tačiau, laimei, iki šiol ir mūsų namų simbolis, ir katė – sveiki.

Vytauto Ridiko nuotr. ir video

{youtube}6Ng_VK_6KUg&feature{/youtube}