Įslaptintos įkaitų išlaisvinimo operacijos, iki paryčių užsitęsusios derybos su pasaulio lyderiais, saugumo tarnybų manipuliacijos, beprecedentės sankcijos Rusijai, serija pasikėsinimų nužudyti ir iškovoti istoriniai Lietuvos pasiekimai – buvęs Lietuvos užsienio reikalų ministras, Europos Sąjungos ir Lietuvos ambasadorius Vygaudas Ušackas pristatė atvirą ir intriguojančią pirmąją savo atsiminimų knygą „Diplomatinė misija: nuo Skuodo iki Baltųjų rūmų“.

Knyga, kurią išleido leidykla VAGA, oficialiai buvo pristatyta šių metų kovo 1 dieną tarptautinėje Vilniaus knygų mugėje.

Pasak knygos autoriaus, pastaruosius dvejus metus rengtos knygos epicentre – vidaus politikos peripetijų, skandalų ir intrigų poveikis Lietuvos tarptautiniam įvaizdžiui, lydėjęs šalies diplomatinį korpusą nuo pat nepriklausomybės atkūrimo.

„Rašydamas knygą rėmiausi savo archyvais, prisiminimais, žiniasklaidos pranešimais, kuriuos man padėjo išsaugoti kruopščiai šį darbą atlikusi šeima. Viliuosi, ši knyga padės skaitytojui geriau suprasti kertinius mūsų – Lietuvos ir pasaulio – pastarųjų trijų dešimtmečių įvykius, kurių kūrėju arba liudininku man teko būti“, – sakė V. Ušackas.

Autobiografijoje ambasadorius detaliai prisiminė savo asmeninius susitikimus ir pokalbius su JAV prezidentu G. W. Bush, dabartiniu prezidentu D. Trump, Karaliene Elžbieta II-ąja, Didžiosios Britanijos premjeru D. Cameron, EK prezidentu J.C. Juncker, Afganistano prezidentu H. Karzai, Ukrainos ir Rusijos vadovais, Talibano judėjimo lyderiais ir kitomis ryškiomis pasaulio politikos asmenybėmis.

Knygoje autorius taip pat atskleidė iki šiol viešumos nepasiekusias įslaptintų misijų detales – ne vieną įkaitų išlaisvinimo operaciją, su Europos šalių lyderių pagalba vykdytą mirties bausme nuteisto kataliko afgano slaptą gelbėjimo misiją, konfidencialias derybas su Talibano vadovybe, Rusijos slaptųjų tarnybų spaudimą.

„Šeši dešimtmečiai mano gyvenimo darniai susiliejo su mūsų valstybės atgimimu ir integracija į Vakarų struktūras. Kaip ir iššūkiais, kuriuos patyrėme tiek valstybės viduje, tiek už mūsų sienų. Taigi ir pati knyga – tarsi kelionė laiku: nuo šeimos tremčių ir rezistencijos istorijos iki pirmųjų politinių žingsnių atkuriant Lietuvos studentų sąjungą, priešinantis sovietų valdžiai, kuriant diplomatinę tarnybą ir pirmąsias tarptautines partnerystes, žengiant į Europos Sąjungą ir NATO, didinant atsparumą išorinėms grėsmėms, inicijuojant projektą „Misija Sibiras“ ir kita“, – pažymi V. Ušackas.

„Diplomatinė misija: nuo Skuodo iki Baltųjų rūmų“ – ne tik informatyvus, unikalią asmeninę ir profesinę istoriją atskleidžiantis pasakojimas, bet ir keturiolika autoriaus pamokų jauniesiems diplomatams ir politikams, kurios, anot V. Ušacko, padės kurti laiminčią Lietuvos diplomatiją.

Po oficialaus pristatymo Vilniaus knygų mugėje, autobiografija buvo pristatoma VU Tarptautinių santykių ir politikos mokslų institute, vėliau ir kituose šalies miestuose – Kauno Ąžuolyno bibliotekoje, Klaipėdos I. Simonaitytės viešojoje bibliotekoje, gimtojo Skuodo R. Granausko viešojoje bibliotekoje, Šiaulių P. Višinskio viešojoje bibliotekoje, o kovo 10 dieną ambasadorius savo knygą pristatė ir Utenos A. ir M. Miškinių viešojoje bibliotekoje.

V. Ušackas – Lietuvos diplomatas, visuomenės ir politikos veikėjas, ėjęs Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministro pareigas.

Per daugiau nei 30 metų diplomatinę karjerą, V. Ušackas dirbo įvairiose tarptautinės politikos srityse. Atsakingiausi jo paskyrimai buvo: Lietuvos Užsienio reikalų ministras, Europos Sąjungos ambasadorius Rusijos Federacijoje, Europos Sąjungos specialusis įgaliotinis ir delegacijos Afganistane vadovas, vyriausiasis derybininkas dėl Lietuvos stojimo į Europos Sąjungą. V. Ušackas taip pat ėjo Lietuvos nepaprastojo ir įgaliotojo ambasadoriaus Jungtinėse Amerikos Valstijose ir Meksikoje pareigas, buvo šalies ambasadoriumi Didžiojoje Britanijoje.

Kaip pabrėžė pats knygos autorius, pelnas, gautas už knygos pardavimus, bus skirtas Šv. Pranciškaus onkologijos centrui Klaipėdoje.

„Indrajos“ skaitytojus kviečiame susipažinti su knygos ištrauka

Pirmojo JAV prezidento vizito į Lietuvą užkulisiai

Pirmiausia mums, Lietuvai, apskritai reikėjo išsikovoti, kad toks vizitas įvyktų. Nebuvo nuspręsta, kur JAV prezidentas vyks po 2002 metų lapkričio 21 dieną vyksiančio susitikimo Prahoje. Matėme didžiules latvių pastangas, kad prezidentas vyktų į Rygą, estų – kad į Taliną. Būta svarstymų, kad JAV prezidentas apskritai nevyks į tą pusę, o rinksis Pietų Europos valstybę.

Tačiau mes turėjome savų kozirių. Buvome Vilniaus dešimtuko grupės ašis, stūmusi NATO plėtrą. Be to, kaip argumentą prezidento komandai metėme, kad JAV lietuviai, kaip rinkėjai, skaičiumi smarkiai pranoksta latvius ir estus. Prisidėjo ir mūsų tuo metu jau susiklostę labai geri santykiai su lenkais.

Visgi tai, ką sužinojome vėliau, nustebino. JAV prezidentas, pasirinkęs savo vizito kryptimi Vilnių, į Lietuvą atskrido per Sankt Peterburgą. Taktiškai nusprendė pirma išlenkti stikliuką degtinės su Vladimir Putin ir taip padėjo jam praryti karčią piliulę dėl NATO plėtros. <…>

Sveikinantis prie lėktuvo su G. W. Bush palyda C. Rice, kurią gerai pažinojau nuo 1998-ųjų, šyptelėjusi prasitarė, kad man patiks prezidento kalba. Intriguojanti užuomina žadino įvairių spėlionių. Tačiau iki tol laukė bemiegė naktis, gyvenant su klausimu, ar viską padarėme, kad šis vizitas pavyktų. JAV prezidento administracijos lūkestis buvo gan aiškus ir paprastas – kad prezidentą išvystų ir šiltai sutiktų daugiatūkstantinė minia, kuri pačiu savo buvimu išreikštų pritarimą tam, kas JAV įvyko priimant reikiamą sprendimą. <…>

Tačiau tikrasis vaizdas, dar kelios dienos prieš vizitą, anaiptol nepriminė šventės laukimo. <…> Pirmos žinios iš taksi vairuotojo bei žiniasklaidos pranešimų trikdė ir gąsdino. Buvo teigiama, kad atvykus G. W. Bush gatvių kanalizacijos dangčiai bus užvirinti, balkonuose įsitvirtins snaiperiai, o Vilniaus gyventojai bus raginami išvykti iš miesto.

Lietuva ruošėsi didžiausiai saugumo operacijai istorijoje. Vyriausybės kabinetuose virė darbas, kaip apsisaugoti nuo provokacijų ir užtikrinti sklandų vizitą. Tai visai nepriminė, ko tikėjosi amerikiečiai, šventės, džiaugsmo ir žmonių minios.

Nedelsdamas ėmiausi veiksmų, kad pasikeistų naratyvas. Supraskime paprastą dalyką. Tai buvo lapkričio pabaiga, Lietuvoje jau buvo 17 laipsnių šalčio. <…>

Pats asmeniškai kalbėjausi tiek su policijos ir saugumo struktūrų vadovais, tiek su žurnalistais, kad liautųsi gąsdinti gyventojus, o kviestų atvykti į istorinę šventę Rotušės aikštėje lapkričio 23 dieną. Kalbėjausi ir su verslininkais, kad prisidėtų finansiškai ir sukurtume istorinį įvykį. Auksinę vertę įgijo būtinybė pasirūpinti nemokama arbata ir kava, šiltu maistu. <…>

Be to, nepamirškime, kad JAV prezidento vizitas yra įvykis ne tik Lietuvos, bet ir pasaulio žiniasklaidai. <…> „New York Times“, „Washington Post“, CNN, „Fox News“ ir kitos žiniasklaidos grupės vyko į Vilnių, o greta jų – ir kongresmenų bei senatorių delegacija. Kai suvokiau, kad ta kryptimi niekas neapgalvota, vėlgi subūriau šalies verslininkus, kurių atstovaujamos įmonės skyrė po 10–20 tūkstančių litų. Tai buvo – „Omnitel“ vadovas Antanas Zabulis, ukrainietis „Forum“ centro savininkas Dmitrij Buriak, SEB valdybos pirmininkas Julius Niedvaras, „Švyturio“ vadovas Tomas Kučinskas, Darius Mockus iš „MG Baltic“, taip pat Tadas Karosas, „Čili Pizza“ savininkas, bei Šarūnas Marčiulionis. <…>

Spėjome surengti ir trumpą Lietuvos verslo lyderių susitikimą su JAV prezidento delegacija lapkričio 22 dienos vakarą, kai pirmoji pora po kelionės ilsėjosi „Radisson Astoria“ viešbutyje. Tuo vakaru pasirūpino ne Vyriausybė, o Lietuvos verslo atstovai, kurie užsienio žurnalistams ir G. W. Bush lydinčiai delegacijai surengė degustacinę vakarienę ir koncertą Chodkevičių rūmuose. Vilnius pasaulio spaudoje buvo nušviestas kaip atviras ir šviesus miestas, kur net trečią valandą nakties, po audringo vakarėlio, galima užsisakyti šviežiai iškeptos picos. Tai buvo nuostabi reklama mūsų miestui, kurią kiekvienas iš 80-ies žurnalistų ir atvykusių politikų padarė savaip.

Mes vietoj saugumo operacijos sukūrėme šventę, kurią išvydo pasaulis ir kurią dabar turime įrašytą mūsų metraščiuose. Valstybė tam nebuvo visiškai pasiruošusi ir numačiusi pakankamai resursų, tačiau padedami žmonių ir verslo lyderių tai vis vien padarėme.

Lapkričio 23-iosios rytmetį, kalbėdamas prieš keliolikos tūkstančių lietuvių minią ir renginį tiesiogiai transliuojant CNN, „Fox News“, CNBC, ABC, „Bloomberg TV“ bei kitiems kanalams, G. W. Bush pasakė: „Baigėsi ilga ir tamsi baimės, netikrumo, vienatvės naktis. Jūs įsiliejate į stiprią ir augančią NATO šeimą. Mūsų sąjunga yra pasiryžusi ginti savo nares. Tie, kurie pasirinktų Lietuvą savo priešu, taptų ir Jungtinių Amerikos Valstijų priešu.“

Jo kalba buvo pertraukta audringais plojimais ir skanduote: „Ačiū. Ačiū. Ačiū!“ Šiek tiek suglumęs, ką gi čia lietuviai skanduoja, G. W. Bush padarė pauzę. Tai pastebėjęs prezidentas V. Adamkus priėjo ir tarė: „Nesijaudinkite, jie Jums dėkoja.“ Tada G. W. Bush pažvelgęs į minią nuoširdžiai tarė: „Jūs esate laukiami!“ (angl. You are welcome), – ir tęsė savo kalbą.

Kitą dieną „New York Times“ pirmame puslapyje pasirodė žurnalistės Elisabeth Blummer straipsnis, kuriame buvo aprašytas šis momentas, o straipsnis vadinosi „Bush sulaukė „ačiū“ iš rytų europiečių“ (angl. For Bush, a big ‘Aciu!’ from Eastern Europeans). Pasaulio žiniasklaida citavo G. W. Bush kalbą Vilniuje bei rašė, kaip šiltai ir nuoširdžiai jį priėmė Lietuvoje, skirtingai nei kitose Europos valstybėse, kur G. W. Bush populiariumas niekada nebuvo didelis. Daugeliui amerikiečių G. W. Bush vizitas padėjo sužinoti apie Lietuvą, mūsų istorinį kelią į nepriklausomybę ir narystę NATO. <…>

Lapkričio 23-iąją, apie vidurdienį, „Air Force One“ paliko Vilnių. Tačiau ne visi mūsų svečiai skubėjo išvykti. Kitą dieną su pasaulyje pripažintu geopolitikos strategu bei buvusiu nacionalinio saugumo patarėju dr. Z. Brzeziński bei premjeru A. Brazausku vykome į medžioklę. Panevėžio rajone Z. Brzeziński džiaugėsi laimikiu – dviem nušautais šernais, kuriuos su pasididžiavimu pavadino „Ribbentrop“ ir „Molotov“. Taip buvo simboliškai paminėta Europos padalijimo užbaiga.

************

Šeimos istorija man yra ypač svarbi, nes ji plėtė horizontą ir nuo mažumės skatino domėtis geografija bei politine istorija.

Gimiau Žemaitijoje, nors mano tėvai – aukštaičiai. Mane supo Skuodo gatvės ir gamta. Mama Teofilė Laimutė buvo kilusi iš Ukmergės rajono, tėtis Adomas Raimundas – iš Utenos krašto. Vasaros, kurias pamenu, pralėkdavo tarp Skuodo, Ukmergės ir už dvylikos kilometrų esančiame Obelių kaime. Močiutė Teklė dirbo Ukmergės turguje svarstyklių išdavėja, senelis Adomas

– karuselių sargu. Mamos Danielių šeima buvo paprasti kaimiečiai. Turėjo mažą ūkį, daug obelų, kiaulių, karvių, vištų ir arklį. Šieną grėbti, pjauti, melžti karves, krėsti mėšlą, dirbti kitus smulkiuosius ūkio darbus – tai buvo mano parduotos vasaros. Senelis Juozas po kiekvienos vasaros darbų įteikdavo po „raudoną rublį“, – taip nuo vaikystės įpratau uždirbti ir taupyti.

Tėvai, prisibijodami režimo, apie praeitį kalbėdavo nenoriai. Iš mamos apie praeitį girdėjau tik kelis epizodus. Kai sykį vasarą nuvykome į Šventąją, paplūdimy su broliu išvydome ant jos rankos žaizdą. Nenoromis motina pasipasakojo, kad diafragmoje tebėra įstrigusios dvi kulkos, pataikiusios per stribų ir partizanų, jos pusbrolių, susišaudymą giminaičių Danielių namuose, Obelių kaime, 1948 metais, kai jaunimas šventė Angelų sargų dieną. 2000-aisiais su mama aplankėme tą vietą. Kartu buvo ir mano vaikai Raimundas bei Paula. Ten tuo metu gyveno mamos giminaitė Alvyra. Mama paprašė nukloti kilimą, po kuriuo išvydome kulkų išraižytas grindis. Vaikams, kaip ir mums su Loreta, tai padarė neišdildomą įspūdį. Kalbėdama apie karą, mama dažnai lygindavo vokiečių ir rusų kareivių elgesį. Pasak jos, vokiečiai būdavę mandagūs, vaikams dalindavę saldainius. O štai rusų kariai – vulgarūs ir šiurkštūs. Tačiau ir vieni, ir kiti apvogdavę taikius ūkininkus,

pasisavindavę pieno, dešrų ar lašinių. Vis dėlto Ukmergė, Obeliai ir kasmetinės išvykos į Ušackams priklausantį Bajoriškių dvarą Utenos rajone buvo man srauniausias istorijos pažinimo šaltinis. Tėčio šeima, Ušackai, buvo ir mano krikštatėviai, ir tai būtų dabar neįprasta, o anuomet – gyvenimo realija. Kai gimiau Skuode 1964 metais, tėvai vengdami viešumo pakrikštijo mane Ukmergėje, Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčioje, palaiminus močiutei ir seneliui. Tad jų širdžiai buvau artimiausias anūkas, kuriam gyvenimo pamokų negailėta. Seneliai pasakodavo viską, ir apie Smetonos laikų gyvenimą, ir apie Sibiro tremtį.

Kasmet su seneliu prasukdavome vežimu pro Andrioniškį, iš kur buvo kilusi jo gimtinė ir šventoriuje palaidotas mano prosenelis Adomas Ušackas, žymus krašto mecenatas, parėmęs vietos bažnyčios statybą. Iš ten po to važiuodavome į Skiemonis, mano močiutės gimtinę, Rinkevičių giminės Smaltiškių dvarą, kur gimė mano tėtis. Ten ir šiuo metu vienas iš dvarų atstatytas kaip Skiemonių šaulių namų dalis. Galiausiai traukdavome į Bajoriškius, kur sovietų laikais Ušackų dvare buvo Vilniaus grąžtų gamyklos poilsio bazė ir kolūkio žemė. Senelis, išlipęs iš vežimo, eidavo per laukus ir pasakodavo, kad tai esanti ne kolūkio, o Ušackų žemė. Galiausiai 1997 metais mes ją ir susigrąžinome.

Pats senelis baigė Panevėžio gimnaziją, o jo tėvai, ūkininkai, atkakliai investavo į savo sūnaus mokslą. Todėl ir aš nuolat girdėdavau šeimoje, kad mokslas esąs kelias į gyvenimą. Savo palėpėje senelis iki pat mirties saugojo tarpukario herbą su Vyčiu. Dalis sienos ten visada buvo užgaubta brezentu, o jį nuėmus pasirodydavo žaliame fone raudonas Vytis. Ten pat kabėjo ir laiko nublukinta Trispalvė. Kadangi jis tarnavo Smetonos kariuomenėje, pamenu ir šūsnį nuotraukų iš ano meto kariuomenės, jo pasakojimus…

Tačiau pasakojimai apie tarpukarį neužimdavo tiek laiko, kiek apie Sibiro tremtį. Močiutė, puikiai pamenu, dainuodavo tremtinių dainas, o vakarais leisdavosi pasakoti apie jųdviejų atskyrimą. Apie tuos laikus, kai ji nežinojo, kad senelis ištremtas į Rešotų lagerį Krasnojarsko srityje, o močiutė iš Naujosios Vilnios su vaikais – mano tėčiu ir seserimi Irena – išvežti į Altajaus kraštą. Tačiau seneliai visada liepdavo daryti skirtumą tarp režimo ir paprastų žmonių, nes būtent šie pirmaisiais metais davė prieglobstį ir dalijosi maistu. Tai padėjo jiems išgyventi. <…>

Tuo metu beveik visa gausi senelio giminė dar prieškariu buvo spėjusi pasitraukti į Vakarus – Lenkiją ir Kanadą, tad senelis buvo ištremtas į Sibirą vienas. Pamenu, kai gaudavome siuntinį, dalis daiktų būdavę suvynioti į „Draugo“ ir „Tėviškės“ laikraščius. O kiekvieną vakarą jis liepdavo uždaryti langus ir įjungdavo traškantį „Amerikos balsą“ ir Vatikano radiją. Jei gerai pamenu, nuo 18 val. klausydavomės Vašingtono, nuo 19 val. persijungdavome Vatikano radiją. Nors langai būdavo uždaryti, garsas sklisdavo per visa gatvę. Kaimynai puikiai žinojo, ką daro Ušackas, o jam tai būdavo „iki lemputės“.

Toks jis buvo. Geriausias tokio būdo pavyzdys – tai senelių auksinės vestuvės, kai vasarą į šventę Ukmergėje susirinko pusšimtis žmonių. Senelis pasiruošė kalbą, atsistojo ir išdėjo viską, ką galvoja apie „svolačių Staliną ir komunistų valdžią“ ir „kaip gerai gyvenosi smetoninėje Lietuvoje“. Mes, vaikai, klausėmės sulaikę kvapą, o kai kurie svečiai stojosi ir pamažėle traukėsi iš užstalės, nes pasijuto nejaukiai ir bijojo pasekmių iš tuometės sovietinės valdžios.

Prieš karą bajorų kilmės Ušackai buvo pasiturintys žmonės, vieni didžiausių dvarininkų Utenos krašte. Jie turėjo nepriekaištingą reputaciją, buvo mylimi žmonių. Ištremti jie prarado viską, tačiau pargrįžę atkuto. Senelio prisiminimus apie trėmimus, kuriuos užrašė Ukmergės žurnalistė Danutė Šilinienė knygoje „Testamentas ukmergiškiams“, dažnai cituodavau „Misija Sibiras“ dalyviams: „Iš tūkstančio gal ir išlikome koks šimtas… Kiekvieną rytą tekdavo po 12–15 vyrų užkasti. Mirusius išrengdavo nuogai, pakinkydavo karves į vežimą, sukraudavo kaip malkas vieną ant kito. Ir jokio ženklo, kad tu buvai žmogus, gimei, augai Lietuvoje, medelį, alyvą, obelaitę kadais sodinai… Tuos, kurie negalėdavo atsikelti nuo išsekimo, lagerio viršininkas griuvinėjančius sustatydavo į eilę ir tracht, tracht į kaktas. O tada su neslepiamu pykčiu paniekinamai iškošdavo: Zaberite, sobaki (rus. „Susirinkite, šunys“).

Grįžęs iš Sibiro senelis Adomas dirbo paprastu kelininku, vėliau pasistatė naujus namus. Tačiau neapykanta sovietų valdžiai išliko. Senelis niekada neskaitė sovietinių laikraščių, nežiūrėdavo jų televizijos. Jis buvo ypač pamaldus, lenkas, iš kilmingos bajorų giminės. Gerai pamenu, kai atkūrus nepriklausomybę į Lietuvą atvyko žymus lenkų profesorius Bogdan Witold Szlachta. Lenkijos vyriausybės prašymu pirmaisiais nepriklausomybės metais jis vyko į Rytų Lietuvą pasidomėti lenkų mažumos padėtimi. Tai sužinojęs, pakviečiau jį pas savo senelį, kuris jau gulėjo lovoje. Abiem paprašius arbatos, trumpam palikau juos vienudu, o grįžęs išvydau, kaip profesorius laiko senelio ranką ir abiem per skruostus rieda ašaros. Vėliau jo publikuotame straipsnyje perskaičiau eilutes apie 95-erių Adam Uzcacki, prie lovos laikydavusį lenkišką maldaknygę, kurią nusivežė į Sibirą ir parsivežė iš jo. Kalbėjusį be akcento autentiška lenkų kalba. Didžiausi iš to meto man reikšmingi reliktai yra Bajoriškių dvaro griuvėsiai, žemė, miškas, ežerėliai, prisiminimai ir juos įamžinusios nuotraukos. Kai senelius ir tėtį ištrėmė, žmonės išsidalijo dvaro baldus. Tačiau kai žemę atgavome, žmonės ėmė grąžinti mums pasiimtus daiktus. Tad dabar mūsų sodyboje tebestovi ano meto stalas, kėdės, laikrodis. Vaikystėje senelis sugebėjo man įdiegti ypatingas vertybes dėl šeimos bei Nepriklausomos Lietuvos, todėl kažkaip tikėjau, kad mes žemę susigrąžinsime. Sudegusio dvaro atstatyti nebesugebėjau, bet pastačiau tris sodybas, dviejose iš kurių mes ir vaikai dabar gyvename. Vien tam, kad čia išliktų Ušackų šeimos šaknys, vaikams, anūkams ir ateities proanūkiams perduotumėme ir tausotume tai, ką sukūrė mūsų bočiai. Čia visa moderniosios Lietuvos istorija: smetoninė Lietuva, sovietinė okupacija, Sibiro trėmimai, Laisvė ir Nepriklausomybė, ES ir NATO narystė.