Netrukus 90 metų jubiliejų švęsiančiai uteniškei menininkei Donatai Prušinskaitei energijos pavydėtų kiekvienas: moteris ne tik nenustygsta vietoje, bet ir nuolat stengiasi gražiai atrodyti. Jos niekas nematė avinčios avalynės lygiu padu: tam, kad būtų pasitempusi ir rūbas gražiai „gultų”, Donata net į parduotuvę eina apsiavusi aukštakulniais.

Aukštakulniai

Visas tapytojos Donatos Prušinskaitės gyvenimas prabėgo gimtojoje Utenoje: čia ji gimė, augo, praleido pačius gražiausius jaunystės metus ir, kaip pati sako, atguls savame krašte. Stoties gatvėje nedideliame namuke gyvenanti Donata sako nesijaučianti vieniša. Ją nuolat aplanko geraširdės kaimynės, netoliese gyvenanti sesuo, o jei pabosta sėdėti namuose, Donata įsispiria į savo aukštakulnius ir eina į miestą pasižmonėti.
Ir dar apie Donatos aukštakulnius. Kalbėdama apie meną, apie aplinkinių žmonių gerumą ir savo gyvenimą, pašnekovė prisiminė neseną istoriją apie save ir su humoru papasakojo. Visai neseniai ji išėjo į vieną prekybos centrą apsipirkti. Pasijutusi prastai, užsuko į šalia esančią vaistinę: čia geroji vaistininkė pasodino staiga sunegalavusią Donatą, davė tabletę ir iškvietė greitukę. Atvykę medikai ją išvežė į ligoninę. Atsibudusi palatoje ligonė pamatė šalia stovinčią gydytoją, kuri šypsojosi ir, pasiteiravusi, kaip sveikata, bei išvydusi Donatos aukštakulnius batus, stovinčius prie lovos, neteko žado. „Negali būti… Jums beveik 90 metų, o vaikštote apsiavusi tokiais bateliais? – pečiais gūžčiojo medikė. „O kaipgi, kitaip ir būti negali”, – plati šypsena švietė Donatos veide.

Per gyvenimą – su teptuku rankoje

„Niekada nesijaučiu sulaukusi tokio amžiaus. Juk jau 90 metų „ant nosies”, – pradėjusi pokalbį prisipažįsta pašnekovė, kuri niekuomet nenustygsta vienoje vietoje. Moteriai netrūksta humoro jausmo, tad net ir pasakodama apie savo gyvenimą, Donata savo kalbą pagražina šmaikščiais juokeliais. Ji visą gyvenimą buvo tokia, kokia esanti: neapkalbės už akių, o pasakys teisybę, norės praskaidrinti nuotaiką – nepagailės šmaikščių žodžių. „Tokia jau esu”, – trumpai save apibūdino Donata.
Uteniškė menininkė gyvena viena, nedidelis namukas Stoties gatvėje glaudžiasi šalia dviaukščių kaimynų namų. Anksčiau šioje vietoje stovėjo ūkinis pastatas, tad iš pradžių norėjo jį paversti dirbtuvėmis, tačiau vėliau nusprendė gyventi viena ir niekam netrukdyti. Donata pertvarkė šį pastatą ir pavertė tvarkingu namuku, kuriame gyvena iki šiolei.
Savo kasdienes mintis sudeda į storą savo sąsiuvinį, o mini eilėraščius surašo į nedidukę užrašų knygelę. Tačiau ji prisipažįsta, kad teptuką į rankas paima vis rečiau. Kodėl? Todėl, kad jai sunkiausia prisiversti susiruošti šiam darbui, o paskui susitvarkyti darbo vietą: teptukus užmerkti ir išplauti, susidėlioti dažus…
Šiandien Donata Prušinskaitė piešia tik tada, kai yra priversta tą daryti. Ateina žmogus, atsineša rėmelį paveikslui ir paprašo natiurmortą nupiešti. „Negi atsakysi…”, – juokiasi pašnekovė.

„Grynakraujė” uteniškė

Kaip pasakojo D. Prušinskaitė, jos mama, kilusi iš netoli Utenos esančio Degučių kaimo, ištekėjo už uteniškio, o sukūrusi šeimą gyveno mieste, pasistatė namą, kuriame šiandien gyvena Donatos sesuo. Norėdama papasakoti apie savo gyvenimą Utenoje, pašnekovė netgi parašė atsiminimus apie tai. „Utena. Stoties 24. Kai gimiau, namas šiuo adresu buvo tik statomas. Taigi visas mano gyvenimas stipriai surištas su šia gatve. Geležinkelio siauruko stotis netoli, gal kokios 5 minutės kelio. Tai buvo lyg koks kultūros centras. Čia žmonės sekmadieniais su šeimomis eidavo pabendrauti, pasitikti ir išleisti traukinį. Netoliese buvo „gegužinės” miškelis. Taip jį vadindavome. Čia sekmadieniais grodavo Šaulių orkestras, šokdavo jaunimas, buvo sūpuoklės vaikams ir suaugusiems. Bėgo metai, lankiau mokyklą. Ji netoliese, J. Basanavičiaus gatvėje. Labiausiai mėgau tikybos ir paišybos pamokas. Tikyba man buvo lyg pasaka: gaila buvo Kristaus ir visų Šventųjų. O paišyba užsiimu ir dabar, kai man jau 88-eri”, – taip prieš dvejus metus apie save prisiminimų knygoje rašė Donata.
Jauną uteniškę labiausiai slėgė karo baisumai. Negana to, kad aplink buvo vien neramumai, prasidėjo žydų tautos naikinimas, lietuvių trėmimai ir pan. Ji pro gryčios langus matydavo, kaip traukiniu atvežti žydai su vaikais Stoties gatve buvo varomi į mirtį.
Patys šviesiausi prisiminimai iš tų laikų, kai jaunystėje Donata skubėdavo prie Vyžuonaičio ežero: čia vykdavo linksmos jaunimo plaukimo varžybos, smagūs pasibuvimai. Užtat ji dabar pasidžiaugia tuo, kad šis ežeras per ilgus dešimtmečius nė kiek nepasikeitė.
Gebanti rašyti ir kurti eiles, Donata sako dar jaunystės metais bandė įsidarbinti Anykščių rajono laikraščio redakcijoje. Tačiau anais neramiais laikais šis troškimas taip ir liko neįgyvendintas.

Savamokslė

Baigusi tris gimnazijos klases dėl pinigų stygiaus šeimoje Donata turėjo atsisveikinti su gimnazija. Jau nuo vaikystės ji svajojo apie telefonininkės darbą. Ši svajonė išsipildė: gerai vokiškai kalbanti Donatos mama pasikalbėjo su vienu vokiečiu, kuris jai ir pasiūlė telefonistės darbą pašte. Vėliau kelis mėnesius teko dirbti banke, tačiau čia darbas pasirodė pernelyg sudėtingas, tad šį darbą ji nusprendė palikti.
Donata Prušinskaitė – ilgametė buvusios Utenos autobusų stoties darbuotoja. „Tai buvo pats geriausias laikas, gal todėl, kad buvau jauna. Patiko dirbti su žmonėmis”, – prisiminė pašnekovė. Tuomet ji visą savo laisvalaikį skyrė menui: mėgo tapyti natiurmortus, gamtos vaizdus.
Sovietiniais laikais Donata buvo gavusi pasiūlymą mokytis Kauno dailės mokykloje. Tačiau šio pasiūlymo, nors ir labai viliojančio, teko atsisakyti dėl materialinių dalykų. Būdama savamokslė, uteniškė menininkė pati ėmė tapyti pagal užsakymus. Dar jaunystės metais užsidirbdavo savo pinigų. Paveikslas, kuris ir šiandien puošia kambario sieną, yra iš senos nuotraukos pačios pieštas autoportretas. Kažkada jos pusseserė atvykusi iš Kauno atvežė aliejinių dažų rinkinį. Gavusi dovanų, Donata dar intensyviau ėmė tapyti, o išėjusi į pensiją tapo tautodailininke.
Piešti didesnius paveikslus, pasak pašnekovės, sudėtinga todėl, kad šiam procesui reikia ypač daug vietos ir pasiruošimo. Kambariukas mažas, tad nedidelį staliuką tenka apkrauti dažais, o ant fotelio krašto pasidaryti eskizus.
Niekada neskaičiavusi to, kiek paveikslų nutapė, parodų, kuriose dalyvavo, Donata prisipažįsta, kad jai visąlaik svarbiausia buvo dirbti ir užsiimti malonia veikla. Netroško ir įvertinimų, kaip kai kurie menininkai, pasak jos, dėl to net iš kailio neriasi.
Ji labiausiai mėgsta tapyti gėlės, o ypač aguonas. „Net nežinau, kiek paveikslų esu nupiešusi su raudonomis aguonomis. Net eilėraščių šioms gėlėms esu sukūrusi ne vieną. Jas piešti lengviausia. Kartais tapydama gėlių žiedus pamirštu, kokie jų lapai. Tokiais atvejais bėgu į lauką ieškoti vienokių ar kitokių gėlių „, – pasakojo uteniškė menininkė.
Energija trykštanti Donata prisipažino, kad ji neskaičiuoja savo nugyventų metų ir visai nelinkusi tikėti, kad greit sulauks 90-ies. „Svarbiausia yra gyventi taip, kad geru humoro jausmu užkrėstum kitus. Gal todėl man ir gyvenimas šypsosi”, – pokalbį optimistiškai užbaigė Donata Prušinskaitė.

Autorės nuotr.

{youtube}thsA-gvtc04&feature{/youtube}