Vargu ar daugelis žino, kaip pačiais elementariausiais būdais nusivyti virvę, iš medžio atplaišų nupinti krepšį, pataisyti sugedusį laikrodį ar pasiūti ilgaaulius batus padą pritvirtinant iš beržo išdrožtais degtuko dydžio vinimis. Galbūt ne vienas paklaustų: kam šito reikia šiandien, kuomet parduotuvių lentynos lūžta nuo prekių. O štai Ignalinos rajone, Kazitiškyje, gyvenantis 85 metų vietinis gyventojas Alfonsas Klimas tikriausiai nesunkiai įrodytų, kad ne viskas pinigais matuojama: nuo mažų dienų netekusiam tėvų teko nepakeliamą naštą nešti, tačiau jį gyvenimas taip užgrūdino, kad išmoko šimtus amatų, kurie teikė ir malonų užsiėmimą, ir naudą šeimai.

Kodėl ir iš kur išmokote tiek daug amatų?
Anksčiau gyvenau Užsienio kaime, o sovietų laikais perkėlė į Kazitiškį. Vaikystė buvo skaudi: netekau tėvų tuomet, kai teturėjau vos 13 metų. Liko maži sesuo ir brolis – juos teko auginti man, vyresniajam. Tėvelį sumušė ano meto milicija, tad jis neišgyveno. Į našle likusios mamos namus veržėsi vokiečių savanoris, tačiau mano mama jo nenorėjo priimti. Už tai jai buvo atlyginta: vokietis nušovė ir ją, ir pats nusišovė. Įbėgęs į kambarį nebežinojau, ko griebtis. Vienas mažylis lovoj guli, kitas verkia… Ir geros bobutės padėdavo auginti vaikus, ir pats stengiausi jų neprarasti. Kapeikų neturėjau, teko suktis dirbant įvairiausius darbus: daugiausia miškus kirsdavau, tad kiekvieną uždirbtą pinigą išleisdavau broliui ir sesei auginti, į mokslus išleisti.

Visuomet matydavau, kaip kiti kažką savo rankomis pasigamindavo. Rūpėdavo ir man. Pasamdyti ar nupirkti juk neturėjau iš ko. Viską išmokau pats, retsykiais akies kampeliu pažiūrėdamas, kaip kiti virvę veja ar krepšį nupina.

Ignalinos krašte Jūs labiau žinomas kaip virvių vijimo profesionalas. Ar šis retas amatas buvo reikalingas? Kodėl?
Vyti virves išmokau dar vaikystėje, mažas būdamas. Būdavo reikia bulvių maišą užrišti, o kuo – nėra. Patys augindavom linus ir kanapes, todėl pačiam tekdavo iš jų vyti įvairaus ilgio virves. Nuvydavau ilgiausią virvę, kurią panaudodavau šienui surišti, karvutei pririšti. Šio darbo išmokau iš savo dėdės, šimtamečio senelio, kuris ant specialaus „vytuko“ nuvydavo virves. Matydavau, kaip sukdavo jas, bandydavau ir aš.

Niekada nebuvo sunku imtis bet kokio, kad ir sunkiausio darbo. Man buvo visi lengvi. Viską dariau pats: ir namą stačiau, ir stogą dengiau, ir langus bei duris dėjau. „Meisraunas“ buvau…

Papasakokite apie batsiuvystę: Jūsų rankomis siūti batai buvo išskirtiniai, mat sukalti… medinėmis vinutėmis.
Kai dar buvo gyvas tėvelis, jis siūdavo batus. Aš talkinau kaldamas vinis. O netoliese gyvenęs kaimynas, kadaise kariuomenėje tarnavęs ir siuvęs batus, parodydavo, kaip teisingai atlikti darbą. Parodydavo – lengviau būdavo. Net kepures pasisiūdavau.

Dar ir dabar turiu aulinius batus, kuriuos labai seniai pasiuvau. Kadangi maži buvo, tad taip ir liko mano namuose. Dėdavau odinį padą, kurį tvirtindavau medinėmis vinukėmis. Su yla pradurdavau skylutes, o padą dviem eilėmis pritvirtindavau beržinėmis vinimis, kurios būdavo maždaug degtuko dydžio. Avint padai išbrinkdavo, todėl laikydavo dar stipriau nei geležinės vinutės.

Rūpėdavo į šokius nueiti naujais batais! Pirkti nebuvo iš ko, tad tekdavo pačiam siūti. Esu siuvęs ir kitiems batus, bet nedaug, mat ir be batsiuvystės turėjau daugybę darbų ir veiklos.

Išbandžiau ir pintinių pynimą. Anksčiau kaimo diedokai duodavo medžio atplaišų, sakydavo „bandyk“. Pirmieji gal ir nelabai gražūs išeidavo, bet didžiavausi: juk jie buvo nupinti mano rankomis.

Kokia Jūsų kasdienybė?
Šiandien tik sėdžiu ir guliu, mat nieko nematau. Suprastėjo akys, atėmė ir dienos šviesą. Jaučiuosi lyg tamsiame kambaryje uždarytas. Dirbti irgi nieko nebegaliu, dabar jau ir rankos neklauso.

Vytauto Ridiko nuotr. ir video

{youtube}t8kdIVu-DlM&feature{/youtube}