2020 metais liepos 15 dieną bus minimos Žalgirio mūšio 610-osios metinės. Šiai iškiliai progai iniciatoriai ruošiasi ypač skrupulingai. Lietuvos bajorų karališkosios sąjungos nariams kilo idėja pastatyti paminklą šio mūšio vietoje, Lenkijoje, Griunvalde. Daugiau nei dviejų metrų ir 12 tonų sveriantis lauko riedulys iš Kupiškio rajono buvo atgabentas į Sirutėnuose (Utenos r.) gyvenančio skulptoriaus Valentino Šimonėlio dirbtuves. Patriotinėmis akcijomis garsėjantis tautodailininkas neslėpė, kad visoje Aukštaitijoje rasti tinkamą akmenį nebuvo lengva. Talentingas akmentašys, akmens skulptorius jam jau įkvėpė gyvybę – jau kurį laiką skaptuoja Vyčio bareljefą su užrašu.
Kaip šis akmuo atkeliavo iš vieno Aukštaitijos kampelio į kitą?
Prie šio akmens esu prilipęs jau daugiau kaip du mėnesius, nes iki šalčių norisi surasti visas tinkamas formas, jas nuglūdinti, yra paviršinių įtrūkimų, kuriuos tenka panaikinti. Šį akmenį atsivežiau iš Adomynės, Kupiškio rajono. Prieš daugiau nei 30 metų nuvažiavau pas draugą, kuris savo kieme turėjo gražiausius lauko riedulius. Jie buvo neapsamanoję, švarutėliai, it ką tik gimę. Jis leido pasiimti akmenis, tačiau metams bėgant pasimiršo bei taip ir liko gulėti. Kai Lietuvos bajorų karališkosios sąjungos nariai mane įpareigojo suieškoti akmenį, važiavau į Anykščius, aplankiau dar kelias vietas, tačiau man rasti nepavyko, mat tuomet tinkamo taip ir neatradau. Kartą prisiminiau, kad prieš kelis dešimtmečius pasiimti riedulius man siūlė jau minėtas bičiulis. Per ilgus dešimtmečius šioje vietoje, kur gulėjo tie akmenys, užaugo didelis drebulynas ir alksnynas. Buvo pasitelkta karinė technika ir atvežtas didžiulis riedulys, sveriantis 14 tonų bei 2,5 m aukščio.
Šis riedulys pamažu įgauna savo formas, išryškėjo Vyčio bareljefas. Tai tik pradinis darbas. Kokius tolimesnius darbus rikiuojate savo darbotvarkėje?
2020 metais sukaks 610 metų, kai įvyko Žalgirio mūšis. Lietuvos bajorų karališkosios sąjungos nariai nori įamžinti šią svarbią datą ir pastatyti paminklinį akmenį. Kitoje akmens pusėje turės būti iškaltas skydas su tekstu lenkų ir lietuvių kalbomis. Tai širdžiai malonus darbas. Pirmą dieną į mano dirbtuvių kiemą atvežtas akmuo buvo nuplautas, jį pirmiausia visą reikėjo nutašyti. Maždaug po pusantrų metų, kuomet jis bus jau pabaigtas, bus išvežtas į Lenkiją. Darbo valandų neskaičiuoju, neretai tenka dirbti ir savaitgaliais.
Ar sunku prakalbinti akmenį?
Prieš 42 metus kaip užkalbinau pirmąjį akmenį, taip ir tebekalbinu iki šiolei. Niekada neskaičiavau savo darbų. Dažniausiai žmones nusiperka akmeninę skulptūrą, uždaro ją savo kieme ir taip atkerta nuo pasaulio. Juk niekas jo nemato, išskyrus šeimininkus. Prie Spitrėnų bažnyčios šventoriaus stovintis Vytis – 14-as mano darbas, o mano dirbtuvių kieme stovi 17-a akmens skulptūra su Vyčiu. Tikiuosi, kad jų bus dvidešimt.
Ar lengvas Jūsų kelias į meną?
Mokiausi vaikų namuose, kurie vėliau tapo internatu. Čia gyveno vaikai be tėvų. Baigiau 8 klases, tačiau mokytis sekėsi prasčiau, tad niekas ir nežiūrėjo į mano meninius gabumus. Pirmieji mano kūriniai buvo iš medžio ir molio. Niekas manęs nevertė, pats rinkausi tą kelią. Išėjęs į sovietinę armiją atėjo gilesnis supratimas apie meną. Aš turėjau dienoraščius, kuriuose buvau išpiešęs įvairius portretus. Visa tai pamatęs kariuomenės vadas susidomėjo, nusivedė mane į dirbtuves. Paprašė nupiešti Leniną. Tai buvo juokų darbas… 1976 metais mirus mano tėvui norėjosi pastatyti išskirtinį paminklą. Šis akmeninis paminklas ir dabar tebestovi mano tėviškėje.
Vytauto Ridiko nuotr. ir video
{youtube}VGty_ph4Nug&feature{/youtube}