Daugiau nei prieš pusę metų palaidojęs savo žmo­ną Nijolę, su kuria susituokė vos palikęs mokyklos suolą ir drauge išgyveno šešis dešimtmečius, ilgame­tis žurnalistas, poetas Mindaugas Stundžia (81 m.) išvyko iš jųdviejų sodybos ir dabar laiką leidžia ke­turių kambarių bute Utenoje. Jo gyvenimas gero­kai pasikeitė. Gyvendamas vienkiemyje buvo įpra­tęs skubėti, rūpintis augintiniais, trumpą atokvėpio akimirką prisėsti ant senos autobuso sėdynės prie daržinės, skaitydamas mėgstamą žurnalą klausyda­vosi paukščių čiulbėjimo. Sugrįžus į miestą, pasak uteniškio, užtenka vieno kambario, kuriame telpa lova, televizorius, keli seni tarybinius laikus menan­tys baldai. Iš fotografijų, pakabintų ant sienos, žvel­gia artimiausių žmonių akys… Šiame kampelyje pra­bėga didžioji dienos dalis, nes į lauką M. Stundžia nebeišeina – sveikata nebe ta. Kai pabosta žiūrėti te­levizijos programas, jis panyra į prisiminimus. La­biausiai pašnekovas ilgisi pavasarinės žalumos.

Ilgus metus buvote žurnalistu, rajoninio laikraščio literatūriniu darbuotoju, redaktoriaus pavaduotoju, tad Jus kasdien lydėjo rašymas, kūryba. Ar pirmieji kūrybiniai daigai ėmė kaltis dirbant redakcijoje?

Ne. Rašyti pradėjau besimo­kydamas Saldutiškio moky­klos antrame skyriuje. Iki mo­kyklos tekdavo eiti apie porą kilometrų: kasryt praeidavau beržynėlius, pakeliui išrau­davau vieną kitą baravyką… Kiekvieną dieną bevaikštant ir besigėrint gamtos vaizdais galvoje gimė pirmas kūrinys apie rudenį, paskui jį užrašiau popieriuje, parodžiau moky­tojai, o ji įdėjo į sienlaikraštį. Vėliau pradėjau rašyti eilėraš­čius, kūrinėlius iš mokyklinio gyvenimo – juos spausdinda­vo kai kuriuose šalies žurna­luose. Pamenu, vienąkart ta­pau žurnalo „Pionierius“ laureatu ir kaip premiją dova­nų gavau fotoaparatą. Išmokau fotografuoti, tačiau namuose nebuvo elektros. Pasigaminau tokią dėžutę, įdėdavau į ją ba­teriją, uždengdavau raudonu stiklu… Pats procesas įdomus buvo. Kokius trejus metus nie­ko nerašiau, paskui vėl pra­dėjau. Pradėjau ir nenustojau. Mokytoja, prisimenu, mano rašinius skaitydavo prieš kla­sę. Kadangi rašiau ir tekstus siunčiau į kai kuriuos šalies laikraščius ar žurnalus, bai­gęs mokyklą neabejojau, kad reikia pasirinkti žurnalistikos studijas. Labai mėgau skaity­ti, tad, dar būdamas vaiku, nu­bėgdavau į Pūčkoriškių bibli­otekėlę, pasiimdavau knygų ir jas per naktį skaitydavau.

Baigus mokyklą, pirmaisiais metais studijuoti manęs nepri­ėmė, nes reikėjo atidirbti ma­žiausiai dvejus metus, tad pra­dėjau darbuotis Saldutiškio kultūros namų direktoriumi. Paskui vėl stojau į žurnalistiką – šiuos mokslus neakivaizdiniu būdu krimtau net šešerius me­tus. Mano žmona Nijolė buvo mokytoja, o aš – mokyklą be­baigiantis mokinys. Kritom vie­nas kitam į akį. Jau per išleistu­ves sėdėjome vienas šalia kito. Įsimylėjau mokytoją ir ją ve­džiau būdamas 20-ies metų. Kelerius metus gyvenau Saldu­tiškyje – kasdien važinėdavau į Uteną ir atgal traukinuku. Su žmona kartu išgyvenom dau­giau nei 60 metų.

Kokia buvo Jūsų vaikystė? Ar tėvai įdiegė meilę knygai?

Mano tėvai buvo beraščiai. Nors tėvelis mokėjo skaityti, savo parašą suraityti. Prisime­nu, prieš išeidamas į mokyklą visą mėnesį lankiau pamokas bažnyčioje, nes rengiausi Pir­majai Komunijai. Tėvelis buvo pradėjęs mane mokyti skaity­ti, kad išmokčiau Katekizmą. Nelabai sekėsi dėlioti raides. Jis buvo labai geras, bet tuo metu, matyt, išvedžiau iš kan­trybės. Kad suriko ant manęs, aš puoliau verkti. Po akimir­kos ėmiau taisyklingai dėlio­ti pirmuosius maldos žodžius. Nuo to laiko pradėjau puikiai skaityti. Matyt, iš pradžių trū­ko kažkokios stipresnės emo­cijos, tėviško žodžio. Tėvelis išmokė mane pažinti visus Lie­tuvos paukščius. Nors buvo sa­vamokslis kaimo žmogus, ne tik puikiai pažinojo paukščius, bet ir išmanė daug kitų gamtos dalykų. Mama nemokėjo skai­tyti, bet buvo labai poetiškos sielos žmogus: kiek daug visko pripasakojo verpdama! Buvo tikra pasakorė.

Kodėl žavitės vaikų poezija?

Gal todėl, kad myliu vaikus. Prisimenu, žmo­na labai sirgo ir kone pusę metų gulėjo ligoninė­je, o aš rūpinausi mūsų mažais vai­kais. Dukrą Jovi­tą vesdavau į vai­kų darželį, abu sūnus į moky­klą. Sunku buvo. Gyvenome Ra­šėje, tad tekdavo laukti autobuso, nes ugdymo įs­taigos buvo kito­je miesto pusėje. Stebėdavau juos, analizuodavau jų elgesį, psicholo­giją… Dabar dau­giau rašau su­saugusiesiems skirtus trumpus psichologinius eilėraščius.

Redakcijoje žurnalistu dirbote visą savo gyvenimą. Kuo Jums šis darbas buvo įdomus? Ar jis paliko pėdsaką Jūsų gyvenime?

Paliko, ir labai ryškų. Ir dar­bas buvo įdomus, ir nuotykių netrūko. Kol dar gyvenau Sal­dutiškyje, iš pradžių važinėda­vau traukiniu, paskui nupirko motorinį dviratį. Jau ir telefoną savo namuose turėjau. Rinkti medžiagos važiuodavau į gre­ta Saldutiškio esančius kai­mus. Pamatęs žolę pjaunančius vyrus jų paprašydavau leisti ir man į rankas paimti dalgį. Juk buvau kaimo vaikas, man ūkiš­ki darbai nebuvo svetimi. Vyrai nustebdavo pamatę, kad pui­kiai su darbais tvarkausi: ir me­džiagos būdavo lengviau rasti, ir kalbos atsirasdavo… Juk ne­retai prisibelsti į žmonių na­mus nebūdavo labai lengva, kai kurie buvo uždaroko būdo, nekalbūs.

Įvairiausių nuotykių pasitai­kydavo. Redaktoriai buvo geri – nekildavo jokių nesusipratimų.

Į redakciją kartais užeidavo redaktoriaus draugas Antanas Matiukas – labai gabus žur­nalistas su savitu požiūriu. Jis dirbo Zarasų laikraščio redak­cijoje. Užsukdavo į svečius, padarydavo gramelį. Taip ir pasilikdavo nakvoti redakcijo­je. A. Matiukas visuomet atsi­nešdavo didelį lagaminą. Kartą jis tą lagaminą paliko ir nuė­jo į parduotuvę nusipirkti al­koholio. O mums taip knietėjo pasižiūrėti, kas gi tame laga­mine yra. Atidarėme. Ogi be­veik tuščias! Tik sąsiuvinis, du pieštukai ir ano meto žurnalas „Agitatorius“. Pasirodo, jis tą lagaminą su savimi visur ne­šiodavosi, kad parodytų, koks yra solidus. Mūsų redakcija buvo įsikūrusi Kauno gatvėje, krosnis kūrendavome malko­mis. Kartą jam į lagaminą pri­krovėme malkų. Svečias buvo įkaušęs, netrukus turėjo atva­žiuoti autobusas, tad su pilnu malkų lagaminu ir išrūko. Juk mes nieko blogo nepadarėme, tik žmogų aprūpinome kuru.

Teko kalbinti ne vieną įdomų pašnekovą. Klevėnuose gyveno toks seniokas, kuris buvo labai keistas ir visiems tvirtino, kad namuose turi meteoritą (dan­gaus kūnas, nukritęs ant Žemės paviršiaus – L. N.). Jį teko ap­žiūrėti ir man: tuomet labai su­intrigavo, tad apsilankiau ten net kelis kartus.

Įdomiausia situacija buvo tada, kai važiavau kalbinti par­tizano Antano Kraujelio žmo­nos, kuri kolūkių laikais pel­nė geriausios melžėjos titulą. Pasirodo, tuo metu po namo pečiumi buvo bunkeris, o jame slėpėsi A. Kraujelis. Gerai, kad aš to nežinojau.

Ilgą laiką gyvenote vienkiemyje Anykščių rajone, kur nebuvo miesto patogumų, komforto… Kaip ten leisdavote laiką, ką veikdavote? Ar gamta darė įtaką Jūsų kūrybai?

Žmona atsiėmė tėvų žemę Anykščių rajone, tad nuspren­dė gyventi atsiskyrėlės gy­venimą. Man neliko kitos iš­eities, turėjau keliauti kartu. Namuose dažniausiai rūpinda­vausi ūkiniais reikalais: į par­duotuvę važiuodavau, nedidelį ūkelį prižiūrėjau. Turėjau pen­kias avis, vištų… Darbų netrū­ko. Tekdavo avims prišienauti žolės, parūpinti šieno žiemai. Taip pat nenustojau rašyti. Parašiau atsiminimus, sudė­jau savo gyvenimo nuotykius.

Atidaviau leidyklai tikėda­masis, kad kažkada išeis atsi­minimų knyga apie vaikystę, jaunystę.

Buvau įpratęs gyventi be pa­togumų – kas vakarą degin­davome žvakes. Pernai už­geso mano žmonos gyvybė. Naktį paskutinį kartą paklau­sė, kur yra šuniukas. Atsakiau, jog šalia manęs. Ryte prie dar­žinės sėdėjau, skaičiau žurna­lą. Laukiau, kol iš namų išeis Nijolė. Taip ir nesulaukiau. Po pusvalandžio sunerimęs nu­ėjau pasižiūrėti. Radau tebe­gulinčią lovoje. Pakėliau ran­ką, ogi šalta… Po jos mirties dar mėnesį gyvenau kaime, ta­čiau praėjusį rudenį grįžau čia, į Uteną.

Tikriausiai iš gamtos sugrįžti į miestą buvo sunku…

Tikrai taip. Neišeinu į mies­tą, sėdžiu namie. Kartais sūnus nusiveža į kaimą, kur turi sody­bą. Ten gyvena mano šuniukas. Dažniau ten nuvažiuodavau ru­denį, o žiemą kantriai būnu už­sidaręs bute. Labai laukiu atšili­mo ir žalumos. Patys maloniausi jausmai užplūsta prisiminus savo kaimą Anykščių rajone. Lakštin­galų giesmes iki vėlumos, lapių ar danielių viešnages kieme. Esu ne miesto žmogus.

Ko labiausiai, be gamtos, ilgitės šiandien?

Kaip ir visi – savo jaunų die­nų. Jeigu būtų pasirinkimas, į re­dakciją nebegrįžčiau. Gal ir žur­nalistu nebedirbčiau. Kol jaunas buvau, man patiko ir gera buvo bendrauti su žmonėmis, suktis įvykių verpete. Juk kurti galima ir dirbant kitokį darbą.

Kas labiausiai jaudindavo dirbant žurnalistu?

Dažniausiai rašydavau apie kaimo žmones, kuriuos labiau­siai skaudino vienkiemių kėli­mas į gyvenvietes. Žmonės su ašaromis akyse stebėdavo, kaip negailestingai griaunami jų gimtieji namai. Gimtinės ilge­sį jausdavo kelios kartos.

Anksčiau rašydavome apie viską. Nusikaltai, vadina­si, būsi paminėtas laikraštyje. Ir vardas, ir pavardė. O dabar žurnalistams sunku, nėra jo­kio atvirumo, ribojama laisvė. Kiekvienas nusikaltėlis dangs­tomas, slepiamas.

Mane labiausiai jaudinda­vo senų žmonių likimai. Juos lankydavau, kalbindavau, su pasitikėjimu išsipasakodavo savo gyvenimus, skausmus ir džiaugsmus, kai kurie tapo ge­riausiais mano draugais – į juos kreipdavausi visais klausimais. O jaunystėje sulaukdavau ir merginų laiškų su pačiais įvai­riausiais pasiūlymais. Tačiau čia jau kita tema…

Dėkoju už pokalbį.

Kalbėjosi Lina NARČIENĖ

Vytauto Ridiko nuotr. ir video