Garneliuose gimusi ir augusi Nijolė Jasiukaitienė sakė neįsivaizduojanti, kad galėtų neklajoti po gimtąjį kaimą. Utenoje šiuo metu gyvenanti moteris teigė, kad Garneliai labai pasikeitė, tačiau ji viską tebemato taip, kaip buvo anksčiau. Beje, N. Jasiukaitienė yra viena iš knygos „Sirutėnų kraštas 1671–2008“ sudarytojų.

Driežiukas iš Pajuodupių pelkės

Pašnekovės gimtieji namai dar tebestovi – juose gyvena sesers dukra. Namą apie 1932–1933 m. statė N. Jasiukaitienės tėvas Dominykas Petrulionis, kuris, gavęs savo žemės dalį, naująjį būstą pasistatė visai netoli gimtųjų namų. Vėliau vedė garneliškę Veroniką Vilkauskaitę, kuri dešimties metų, mirus tėvui, liko našlaitė. Jos motina, keturių vaikų mama, ištekėjo už Jono Žiedo (diktoriaus, laidų vedėjo Marijaus Žiedo senelio dėdės).

„Augau gausioje šeimoje: penkios seserys ir tėvai. Kolūkių laikais buvo galima laikyti tik vieną karvutę. Žiemos laiku, kai karvutė užtrūkdavo dviem–trims mėnesiams ir neturėdavom pieno, bulvių košę valgydavom užsigerdami pienu, atskiestu vandeniu. Kadangi pieno mes nunešdavom, kai jo neturėdavo dėdės šeima ar kaimynai, tai ir jie mums atnešdavo, kai mes neturėdavom. Susikūrus kolūkiams, visose mūsų pievose ir dirvose, esančiose šalia namų, neturėjom teisės nei gyvulių ganyti, nei šieno pjauti. Karvutę ir avis ganydavom pakrūmėse, panuovoliuose, pamiškėse. Viksvas pašarui parsiveždavo iš Pajuodupių pelkės (maždaug už 4 km, nes nuo Užpalių vieškelio pusės). Nupjautas viksvas reikėdavo išnešti iš šlapios pelkės rezginėm ant nugaros. Toje pelkėje visada būdavo ne tik driežų, bet ir gyvačių. Vieną rytą prabudusi, lovoje radau driežiuką, nes mama, grįžusi iš Pajuodupių su viksvom vėlai vakare, padėjo savo rūbus prie mano lovos, taip pat ir prijuostę (vadindavom kvartuku). Kvartukas visada būdavo su kišene. Į jį buvo įlindęs driežiukas, kuris atšliaužė į mano lovą ir abu miegojom. Mano sesuo Danguolė ne tik megzdavo, nerdavo kabliuku, gražiai siuvinėdavo, bet siūdavo sukneles. Ir aš jai padėdavau, nes patikdavo siūti su siuvimo mašina. Kadangi senelis buvo geras siuvėjas, mama kraičio gavo jo siuvimo mašiną „Singer“. Ravint daržus, dirbant laukuose prie šieno ar gyvulių, audžiant ar dirbant kitus darbus, mama daug pasakodavo apie nelengvą savo vaikystę, kaimo jaunimą, gimines. Neišdyla iš atminties jos kantrumas, darbštumas ir gerumas. Ji niekada nieko neapkalbėdavo, nes sugebėdavo kitame žmoguje matyti šviesą“, – prisiminimais dalijosi garneliškė.

Dvarininkaitės mokykla prie Žvėrinčiaus

Pradinę mokyklą N. Jasiukaitienė lankė Sirutėnuose. Pirmą klasę baigė dvarininko Žadeikos dukros Daukšienės buvusiuose namuose, esančiuose prie mažo miškelio, kuris buvo vadinamas Žvėrinčiumi. Be didelio namo, buvo ir didelis klojimas. Kadangi vaikų buvo labai daug, juos mokė dvi mokytojos: Vincė Kondratavičienė ir kolūkio pirmininko Daubaro žmona. Jos buvo pasiskirsčiusios 1–3 ir 2–4 klases ir turėjo mažiausiai po dvidešimt vaikų. Nuo antros klasės mokykla persikėlė į dvarininkės Aleksandravičienės buvusius namus. Buvo nugriautos pastato salkos(mansardos), viename gale įsikūrė mokykla, kitame buvo salė. Vėliau iš Garnelių atkėlė skaityklą, kuri čia vadinosi jau ne skaitykla, o biblioteka. Naująja bibliotekininke tapo ką tik vidurinę mokyklą baigusi Laima Ramelytė. Po kiek laiko biblioteką iškėlė, o salėje vykdavo šokiai, rodydavo kiną, vaidinimus. Kolūkių laikais mokyklą perstatė, viename gale įkurdino vadinamuosius kultūros namus, kitame – biblioteką.

Baigusi pradinę mokyklą, N. Jasiukaitienė lankė 2-ąją vidurinę Utenoje. Nuo lapkričio iki balandžio gyvendavo pas tėčio pusbrolį Dominyką Bertašių (jo motina, pašnekovės močiutės sesuo, buvo kilusi iš Garnelių) Vyžuonų gatvėje. Jis buvo žinomas siuvėjas kepurių, kurias pardavinėdavo turguje. Siuvėjo brolis Balys gyveno Molėtų gatvėje, ilgai dirbo komiso parduotuvėje, buvusioje prieš senąjį banką. Pašnekovės tėvas labai bendravo su pusbroliais, laikė juos broliais.

Beje, D. Bertašiaus anūkas Raimundas Daubaras – „Ambersail“ klubo įkūrėjas, „Tūkstantmečio odisėjos“ „Vienas vardas – Lietuva“ sumanytojas. Minint Lietuvos tūkstantmetį, nuo 2009 m. liepos 6 d. iki šiol viso pasaulio lietuviai vienu metu gieda „Tautišką giesmę“. Jis šios idėjos autorius ir sumanytojas. Ši idėja kilo jam su komanda 2008–2009 m. jachta „Ambersail LTU 1000“ plaukiant aplink pasaulį.

Kalendra Dubauskų vaikams

„Labai laukdavom švenčių – šv. Kalėdų ir šv. Velykų – ir kunigo kalendros, nes tada pagamindavo skanesnio maisto ir namus papuošdavo mamos austom išeiginėm lovatiesėm, o ant gražios rankšluostinės, kuri kabojo kambary, pakabindavo austą lininį rankšluostį. Kunigas aplankydavo visus kaimo gyventojus. Vežiodavo kaimo vyrai (keletą kartų vežiojo ir mano tėtė) arkliu gražiomis rogėmis (važeliu). Nikodemo Dubausko šeimoje, anksti mirus abiem tėvams (Smetonos laikais), liko keturi našlaičiai vaikai. Kunigas, ką surinkdavo per kalendrą, atiduodavo jiems“, – prisiminimais dalijosi garneliškė. Ji prisiminė, kad pokario metais ateidavo ubagai. Kartais prašydavo nakvynės. Nors tėvai ir buvo atsargūs, bijodavo (nežinia, kokiais tikslais tos nakvynės prašoma), vis vien priimdavo.

Karveliukas prie Karveliuko kalno

N. Jasiukaitienė vardijo aplink Garnelius esančius Sudeikių seniūnijos vienkiemius: Šaltupys, Voverynė, Avietynė, Žalgiris, Lapiškis, Juozapava, Kavoliškis, Karveliškis. Nors vienkiemiai buvo lyg ir atskiri nuo Garnelių, „žmonės nesiskirstė, skaitydavosi kaip vienas kaimas“.

Šaltupio viensėdis yra prie pat miesto, pravažiavus Utenio stadioną, dešinėje kelio pusėje.

Važiuojant toliau link Garnelių, už naujųjų miesto kapinių kairėje kelio pusėje vidury miško dabar išsidriekusi sodininkų bendrija „Stumbras“, skirta buvusio Utenos mėsos kombinato darbuotojams. Ji atsirado Voverynės vienkiemių vietoje. Tiesa, viena iš dviejų sodybų, pašnekovės krikštatėvio troba, išlikusi. Kita – Marganavičių. Tačiau jų sodybos pastatai buvo labai prasti, po karo jau minėta Daukšienė su vyru karininku pasitraukė į Kauną, o Marganavičiai nupirko jos didelius namus Sirutėnuose. Apleista senoji sodyba sunyko be pėdsako, jos vietą ilgą laiką žymėjo didžiulė kriaušė. Beje, Voverynės vienkiemis yra žinomos dviratininkės pasaulio čempionės Simonos Krupeckaitės mamos ir močiutės Janinos Kurmienės (Šinkūnaitės) gimtinė.

Prieš naująsias miesto kapines pasukę keliuku į kairę, privažiuotume Karveliškio vienkiemio dvi sodybas. Prie šio vienkiemio stūkso Karveliuko kalnas, o prie jo niurksojo maža gryčeliukė (jos jau nebėra), kurioje gyveno seneliukas, visų vadinamas Karveliuku.

Tarp Garnelių ir Verbūnų – dvi Avietynės vienkiemio sodybos (viena jų priklauso Liuimams).

Vieną sodybą, pūpsojusią tarp eglių, vadino Žalgirio vardu. Ten gyveno nebejaunas skaityklos vedėjas Vaškelis su žmona. Jie buvo ne vietiniai, vaikų neturėjo. Beje, einant nuo Vaškelių link Klovinių užtvankos buvo Grūžtališkių pievos. Per jas rangėsi medžiais apaugusi Rašė, o pievose, prižiūrimi kolūkiečių, ganydavosi kolūkio arkliai.

Kiek aukščiau Grūžtališkių pievų buvo Lapiškio vienkiemis. Rašės upelis jame suko vandens malūną, į kurį malti grūdų važiuodavo ne tik garneliškiai, bet ir aplinkinių kaimų gyventojai. Malūnininku tuo metu dirbo Bronius Kunigėlis. Kai vienkiemis atsidūrė po Klovinių užtvankos vandenimis, tiek tėvams, tiek dviem jau vedusiems sūnums netektis buvo kompensuota butais Utenoje. Visgi senieji Kunigėliai nepritapo prie miesto gyvenimo ir atsiradus galimybei persikėlė į Sirutėnus.

Kavoliškis – vienkiemis prie Rašio ežero, kairėje kelio pusėje (pakeliui į Sudeikius), greta Sirutėnų. Ten gyveno mokytoja V. Kondratavičienė, kilusi iš Žiobiškio (Rokiškio r.), su šeima. Vincės ir Stasio Kandratavičių namuose ilgą laiką buvo pradinė mokykla.

N. Jasiukaitienė užsiminė, kad malūnininkas B. Kunigėlis buvo ne tik darbštus, bet ir lašo į burną neėmė, nerūkė. Ir tokių apylinkėje buvo ne vienas: prieš D. Petrulionį laiškininku dirbęs karveliškietis Serapinas Tūbys, pats D. Petrulionis, taip pat garneliškiai Petras, Kazys ir Juozas Šyviai, Jonas Patalauskas, Kazys Tartilas.

Garneliškiai duobėje ir naujoji jūra

Anot N. Jasiukaitienės, Garneliai nuo Utenos naujųjų kapinių tęsiasi iki pat Sirutėnų. Prie Sirutėnų kaimo sankryžos dešinėje kelio pusėje esanti sodyba dar priklauso Garneliams, joje, beje, gyvena pašnekovės antros eilės pusbrolis. Sirutėnai siekia Rašio ežerą, kurio tikrąjį vardą moteris prisipažino sužinojusi tik rinkdama medžiagą Sirutėnų krašto knygai. Garneliškiams jis buvo žinomas tiesiog Sirutėnų vardu. Iš Rašio išteka Rašė, kuri skiria Juškėnų ir Garnelių kaimus. Vos tik atsirado Klovinių tvenkinys, garneliškiai jį vadino niekaip kitaip, tik jūra.

Netoli Onos Šyvienės sodybos yra žema vieta, žinoma Dubių vardu. Ten kažkada buvo keturios sodybos, dabar – dvi. Viena iš neišlikusių – muzikanto Alfonso Patalausko, kurioje vėliau gyveno jo brolis Mataušas. 1943–1944 m. vadinamojoje Mataušo gryčiutėje buvo apgyvendinta gausi pabėgėlių rusų šeima. Žmonės buvo tvarkingi, šeimos galva taisydavo batus. Buvo ten ir labai sena gryčia, kurioje susirinkusios kaimo moterys ausdavo.

Vilkų upelis ir pajuodusi pelkė

Garnelius ir Padbuožę jungė ne tik Utenos–Sirutėnų kelias, bet ir vietinis keliukas, kuris ėjo per stačius Lankos, Vilkupio kalnus. N. Jasiukaitienė pasakojo, kad pirmasis stūksojo Lankos kalnas, už jo yra nedidelė dauba, kuria teka nedidelis bevardis upeliukas. Žmonės kalbėjo, kad būtent todėl, jog čia rinkdavosi ir staugdavo vilkai, sekantis kalnas greičiausiai pramintas Vilkupiu. Prieš jį želia neplati Vilkupio pieva, o priešais Lankos kalną plyti Lankos pieva, kuri dar kolūkių laikais buvo pjaunama, šiais laikais, palikta kaip paukščių draustinis, apžėlė krūmais.

Pasak moters, netoli jos gimtųjų namų kūdros yra dauba, vadinama Degutine. Sakydavo, kad žydai ten virdavę smalą.

Nuo Šaltupio vienkiemio, pasukus į kairę, netoli nuo kelio į Garnelius, plyti didelė Pajuodupių pelkė (ji tęsiasi iki pat sodininkų bendrijos „Apynėlis“). Anksčiau nuo šio kelio pelkė matėsi kaip ant delno, o dabar ją nuo važiuojančiųjų akių dengia tankios eglės. Papelkėj kolūkių laikais vyrai suėję dalgiais pjaudavo viksvas, kurias moterys nešdavo į aukštesnę vietą išdžiūti. Į pelkę nuo Karveliškio pusės įsikišusi krūmais apžėlusi dirva, vadinama Sala (dabar šioje vietoje – sodininkų bendrija „Apynėlis“).

Žabalio linai, ant virbo surinkti

„Norėdamos nuausti rinktines lovatieses, kaimo moterys susidėdavo, nes tai buvo sudėtingas darbas. Mama viską namie ausdavo: paprastas paklodes, vadinamas pašoninėmis, rankšluosčius, lovatieses… Padarai audeklo apmetimą ir audi, o jau rinktinių lovatiesių – sudėtingas raštas, sudėtinga ir apmetimą padaryti. Vis dėlto manau, kad paprastos kaimo moterys vis tiek buvo sumanios, viena iš tų audėjų – Zenona Gylienė (Šyvytė) – dabar gyvena Utenoje“, – kalbėjo N. Jasiukaitienė. Ji atsiminė taip pat prisidėjusi prie audėjų: mergaitė ėjo gal į šeštą klasę, kai jai skirdavo užduotį – „iš sąsiuvinio ant virbo išrinkti raštą“. Be šio rašto audėja negalėtų išausti to, ko nori. „Mano mama vis taikydavo austi savo dalį, kai aš pavasario atostogas turėdavau. Tai būdavo maždaug kovo mėnesį. Sąsiuvinyje, pavyzdžiui, parašyta: du siūlai viršuj, trys – apačioj, penki – viršuj, šeši– apačioj… Ant to virbo renki renki, visą pereini, virbą pastumi link nyčių ir tada audėja pakelia skietą, per šoną – šaudyklę ir išeina raštas. Skaitau, kad sudėtinga yra, – dėstė pašnekovė. Pasak jos, kol linas atsidurdavo staklėse, nueidavo ilgą kelią. Linus, beje, dviem savaitėms merkdavo kaimo liūne Žabalyje.

Išgelbėtas stogastulpis

Kryžiaus dienų N. Jasiukaitienė nebeatsimena, tačiau į vadinamasiąs majavas ji eidavo su seserimis pas Vilkauskus, Petkevičienę, porą kartų gegužinės pamaldos vyko ir jos pačios namuose.

Anot pašnekovės, stogastulpis stovėjęs prie išvežtųjų Uršulės ir Petro Ruzgų namų. Jį pasistatė patys Ruzgai. Kai šeimą išvežė, o jau buvo žinoma, kad stogastulpis bus sunaikintas, tuomet garneliškiai Bronius Patalauskas ir Napoleonas Šyvis arkliu pervežė šventą daiktą į senąsias Utenos kapines ir pastatė ant B. Patalausko tėvų kapų. Kai N. Jasiukaitienė prieš kiek laiko jį atrado kapinėse, jis jau reikalavo remonto. Tada moteris kreipėsi į „Utenio“ žurnalistę Genovaitę Šnurovą, kuri su problema supažindino savivaldybės administracijos paminklosaugininkus. Šie netruko kryžių, pripažintą valstybės saugomu paminklu, atrestauruoti.

Savas kiemas, bet į namus užeiti negali

Gerai gyvenantys Ruzgai buvo ištremti be teisės sugrįžti į Lietuvą. Po tremties jie prisiglaudė Latvijoje, o kai vis dėlto leido sugrįžti į tėvynę, gimtieji namai jau buvo užimti svetimųjų. Kai skaitykla buvo perkelta į Sirutėnus, o apylinkė panaikinta, pastate buvo apgyvendintos dvi šeimos, o, nugriovus apleistą klojimą, vietoje jo pastatė medinį baraką, kuriame apsigyveno dar gal šešios Utenos melioracijos statybos valdyboje dirbusios šeimos.

Vis dėlto ne visus Ruzgus išvežė – į tremtį pateko tėvai su dviem dukrom, o U. Ruzgienės motiną paliko, rugių lauke pasislėpė ir Ruzgų sūnus (tačiau, likęs vienas, jis pats netrukus savo noru nuvyko pas šeimą). Neišvežė ir Vilniuje gyvenusios jau ištekėjusios dukters Irenos Eigėlienės. „Jos gyvenimo pabaiga tikrai buvo liūdna. Kai atėjo nepriklausomybė, visi atsiiminėjo savo turtą, o jai niekaip negrąžino jos namo. Bet ji (jau buvo pensijoj) vis tiek atvažiavo iš Vilniaus čia gyventi. Bandė savo žemėj rugius sėti, kažką ūkininkauti. Leido jai gyventi tik barake. Skausmą apturėjo: po savo kiemą vaikšto, o į namus įeiti negali – svetimi gyvena. Dėl to I. Eigėlienė labai kankinosi, nervavosi. Ruzgai taip pat turėjo molinį tvartą, kuriame ji laikė ožkytes. Ją paskui rado nugriuvusią prie ožkyčių. Sako, insultas buvo“, – pasakojo N. Jasiukaitienė.

Įžūlūs plėšikai nepaliko net kelnių

Gimtojoje N. Jasiukaitienės sodyboje dar likusi 1909 m. gaminta pasoginė mamos skrynia, kuri visada buvo pilna išeiginių rūbų. „Turėjo rūbų, turėjo kuo apsirengt. Ir šiaip, jei kam būdavo striuka su pinigais, ateidavo pas tėtį skolintis. Net ir kolūkių laikais sugebėdavo verstis“, – teigė moteris. Beje, spinta taip pat buvo pilna drabužių. Gaila, bet visi šitie aprėdai į namus pritraukė plėšikus. Tai nutiko tada, kai pašnekovės motina laukėsi Nijolės. Nunuodiję piktą kaimynų šunį (iš pradžių bandė karti, bet nepavyko), naktį atidardėjo dviem vežimais. Išsigandusio šeimininko išreikalavo atidaryti duris (norėdami parodyti, kad jie nenusiteikę juokauti, dar iškūlė prie durų langą). Spigindami šeimynykščiams į akis prožektoriais, greitai glėbiais iš spintos ir skrynios sugriebė drabužius, į vežimus ir per daržą – buvo ruduo – nuvažiavo. Mamos mama pagal vežimų vėžes nusekė plėšikus pro didįjį Garnelių ąžuolą, Bandeliškį, tačiau Šeimyniškiuose pėdsakus pametė.

Plėšikai paėmė tik drabužius, tačiau, anot dukters, ryte tėvas, norėdamas nueiti apie įvykį pranešti į Uteną, turėjo iš brolio skolintis kelnes.

Laiškanešių šeima ir Garnelių plytininkas

N. Jasiukaitienė pasakojo, kad tėvas dirbo laiškanešiu, iš Rašės per Padbuožę arkliu atsiveždavo paštą. Pavalgydavęs sukdavo į Sirutėnus, paskui – Bandeliškį (Sudeikių sen.). Prie Užpalių plento buvo Zitikių sodyba – pirmos kolūkio brigados pabaiga. Ten tėvas stengdavosi atsidurti kuo anksčiau ir paštą perduoti antros bei trečios brigadų laiškanešėms. Garnelių–Verbūnų kampą aptarnaudavo iš mokyklos grįžusi pašnekovė. D. Petrulioniui dukros padėdavo, vėliau viena iš jų, Žibutė, jį ir pakeitė. Arkliu atvažiuodavo iki Rašės, tada autobusu pasiekdavo paštą. Susikūrus kolūkiui, arkliai iš garneliškių buvo nusavinti, juos laikė išvežtųjų Padbuožės kaimo gyventojų Adomo ir Anastazijos Bražėnų akmeniniame tvarte. Iš pradžių paštininkas kiekvieną kartą turėjo gyvulį pasiimti iš ten, paskui leido jį laikyti ir namie.

Netoli Ruzgų buvo kaimo plytinė, kurią valdė Jonas Šyvis. Vėliau plytinę iš jo nupirko Pranas Petrulionis, Ruzgienės brolis. Kai vietoje molis baigėsi, jis nusipirko Mockėnuose (maždaug toje vietoje, kur dabar stovi vadinamasis alaus kombinatas) molingos žemės ir perkėlė plytinę tenai. Mockėnuose (Utenos sen.) vedė, pasistatė gyvenamąjį namą, užveisė didelį sodą. Vėliau pasistatė Utenoje plytinį namą (gerokai vėlesniais laikais ten kurį laiką buvo įsikūrusi „Utenio“ redakcija) S. Dariaus ir S. Girėno gatvėje netoli ligoninės.

Kiaulės, nulakinusios į Leningradą

Pasak N. Jasiukaitienės, taupydama žibalą jų šeima suguldavo anksčiau. Vaikai lovose klausydavo tėvo nuo krosnies pasakojimų. Dukrai įsiminė, kaip tėvas būdamas paauglys su kitais bendraamžiais varydavo kiaules į Daugpilį (Latvija). Užlipę ant sielių (vaikinai nevengdavo ir pajodinėti ant deglųjų) persikeldavo per Dviną (Dauguvą). Tačiau kartą jiems sugrįžti sutrukdė prasidėjęs Pirmasis pasaulinis karas. Atkirsti nuo namų paaugliai kurį laiką pasikasdavo, kur rasdavo, bulvių, kepdavo jas lauže, miegodavo lauke. Paskui juos kažkas rado ir paėmė į prieglaudą prie Leningrado (Rusija). Išbuvo D. Petrulionis ten kelerius metus, kol iš karo grįžtantis brolis jį surado ir parvežė namo. Turbūt namiškiai jau buvo praradę viltį sulaukti pradingėlių, nes kai abu jaunuoliai įžengė pro duris, anot N. Jasiukaitienės, saniutei, sijojančiai miltus, net sietas iš rankų iškrito. Beje, anot pašnekovės, jos tėvas Rusijoje išmoko ne tik rusų kalbą, bet ir kirpėjo amato. Pas jį kirpdavosi ne tik Garnelių, bet ir aplinkinių kaimų vyrai.

Autoriaus nuotr.