Vilkablauzdėje šiandien retai pamatysi arklį ar karvę, bet žmonių, kurie dar mena, kaip čia virė gyvenimas, nestinga. Nedidelis kaimas Tauragnų seniūnijoje, vos už trylikos kilometrų nuo Utenos, slepia daugiau istorijų, nei galėtum pagalvoti iš pirmo žvilgsnio.

Vilkablauzdės širdis: namas-mokykla

Vilkablauzdės kaimo širdyje stovi namas, kuris mena ne tik savo statytoją Joną Gasiūną, bet ir daugybę vaikystės akimirkų, praleistų tarp jo sienų. Šis 1930 metų statinys – išskirtinis savo dydžiu ir vienintelis toks kaime, kuris ilgainiui tapo ne tik šeimos namais, bet ir pradinės mokyklos erdve. „Namus statė mano senelis J. Gasiūnas. Buvo du broliai. Kitas brolis, Antanas, šiek tiek toliau gyveno. Šitam kaime tik šitas toks didelis, kitų nėra. Tai buvo jie gal vieni iš turtingesnių“, – sakė dabartinis šeimininkas Jonas Šinkūnas.

Čia, viename namo gale, keturios klasės buvo mokomos viename kambaryje. Buvo tik vienas mokytojas, kuris prižiūrėdavo ir mokydavo jaunąsias kartas iš Vilkablauzdės ir aplinkinių kaimų. „Čia visi ėjo į mokyklą, net iš aplinkinių kaimų. Aš pats visas keturias klases savo namuose lankiau. Per kambarį pereidavai ir jau būdavai mokykloj“, – prisimena J. Šinkūnas.

Vyras atsimena ir savo mokytojus. „Buvo Žičkus iš Sudeikių, o paskui tokia Vilkotienė. Baigęs pradinę ėjau į Tauragnų mokyklą. Ten mano auklėtoja ir mokytoja buvo Albina Kazickienė. Dar šiandien ją sutinku. Darbų mokytojas buvo Bronius Slopšys. Biologiją dėstė Birutė Slopšienė. Tai irgi, kai nuvažiuoju į Tauragnus, susitinku“, – pasakojo jis.

Tarp tų, kurie sėmėsi žinių šioje mokykloje – 88-erių Janina Jučienė (Rakauskaitė), tačiau ji mokslų netęsė – pasakojo, kad labiau traukė darbas nei knygos. „Tingėjau mokytis. Tėtė sakydavo: tau reikės kiaulėm bulves skust, tai aš jam ir atsakydavau: geriau bulves skust nei mokyklon eit“, – atviravo moteris. Baigusi pradinę mokyklą, ji iš karto pradėjo dirbti kolūkyje, fermoje. O jos sesuo Genovaitė Kelevišienė (Rakauskaitė), baigusi šią pradinę mokyklą, mokslus tęsė Tauragnų septynmetėje, kur tuo metu buvo privaloma mokytis septynerius metus.

Pradinę mokyklą tame pačiame name lankė ir jų pusseserė Ona Vegėlienė (Rakauskaitė), o vėliau ir jos dukra Aldona Tamošiūnienė. Aldonos senelis 1944 metais pasitraukė į Vokietiją. „Jis pabėgo, nes priklausė Šaulių sąjungai. Taip ir nebegrįžo – 1964 metais mirė ten“, – pasakojo moteris. Lietuvoje liko jo šeima – žmona su dviem vaikais. Tuomet Musteikiuose (Tauragnų sen.) ištekėjo jos mama O. Vegėlienė, nes ten Aldonos tėčio tėviškė, ir po kurio laiko šeima persikraustė čia, į Vilkablauzdę, todėl tik antroje klasėje A. Tamošiūnienė pradėjo lankyti vietos pradinę mokyklą.

O. Vegėlienė prisiminė savo pirmąją dieną mokykloje: „1940 metų gegužės mėnesį atėjau į pirmą klasę. Paskui rugsėjį atėjau, tai jau ruskiai buvo. Buvom užimti. Tai Stalino portretas ant sienos jau kabėjo. Jį vis išmesdavo, paskui vėl pakabindavo.“

J. Šinkūnas šioje buvusioje pradinėje mokykloje gyvena vasaros metu. „Čia mano mamos namai“, – sakė jis. Namas tebestovi toks pat, kaip ir anuomet, tik spalvos pasikeitusios. „Namą perdažėm žaliai, nes geltonos spalvos dažai buvo beveik nusilupę. Ieškojom tokios spalvos, kad namas nebūtų per tamsus“, – komentavo pašnekovas.

A. Tamošiūnienė, kalbėdama apie J. Šinkūno tėvą Antaną, sakė, kad jis buvo labai šviesus žmogus. „Prieš mirtį atėjo pas tėtį, dar mes su vyru jį parvežėm. Jis pasakodavo apie orus, metus. Daugindavo, dalindavo, turėjo labai gerą atmintį. Mums dabar reikia pagalvot, skaičiuotuvą išsitraukt, o jis be problemų viską suskaičiuodavo“, – prisiminimais dalijosi ji.

Šventasis prie vandens

Kaime stovi koplytstulpis šv. Jonui – ne tik tikėjimo ženklas, bet ir žmonių iniciatyvos bei bendrystės simbolis. „Šv. Jono koplytstulpį pastatė, kai jau buvom ženoti. Mano sesers Janinos vyras statė. Buvom nuėję, žmonių buvo labai daug“, – prisiminė G. Kelevišienė.

Šis koplytstulpis iškilo Antano Jučiaus – Janinos vyro – iniciatyva. Anot žmonos, vyras tiesiog taip „sumislijo“: „Mano vyro užgaida buvo pastatyti koplytstulpį šv. Jonui. Jis samdė darbininkus, tai jie padarė, atvežė ir pastatė“, – sakė J. Jučienė.

A. Jučius ne tik pats organizavo darbus, bet ir, kaip sakė G. Kelevišienė, rinko pinigus iš visų kaimo gyventojų.

Svarbų vaidmenį suvaidino ir tuometinis Tauragnų Šv. Jurgio parapijos klebonas garbės kanauninkas jubiliatas Bronius Šlapelis. Jis pasiūlė statyti koplytstulpį prie upelio, nes Jonas Krikštytojas turi būti prie vandens. Tad koplytstulpiui vieta parinkta prie Raudesos upelio, kuris šiandien labiau primena melioracijos griovį. Kaip paaiškino J. Šinkūnas, „prieš melioraciją Raudesa buvo vingiuota vingiuota“. Anksčiau koplytstulpis stovėjo kiek atokiau – apie kilometrą nuo dabartinės vietos, tačiau kai senasis namas šalia sugriuvo ir neliko gyventojų, jis buvo perkeltas arčiau centro.

Šventės, kurios sukviesdavo visus

Pasak J. Jučienės, Vilkablauzdėje būdavo Kryžavos dienos. Tai reiškia, kad likus trims dienoms iki Šeštinių, tikintieji eidavo procesiją aplink laukus, prie kryžių ir į kapines. „Būdavo ir gegužinės pamaldos. Pas ką nors gryčioj. Kas kviečia, pas tą ir eidavom. Vieną dieną vienoj vietoj gieda, meldžiasi, o kitą dieną – kitoj“, – aiškino moteris. Vilkablauzdėje nėra nei bažnyčios, nei kapinių, todėl tikintieji turi važiuoti į Tauragnus, nes ten yra jų parapija.

J. Šinkūnas būtent Tauragnų bažnyčioje prieš 45 metus susituokė su savo žmona Danute. Juos sutuokė kunigas B. Šlapelis. „Anksčiau kunigas atvažiuodavo čia, į kaimą, rodydavo bažnytinius filmus, sukviesdavo visus pas mus į namus. Bendraudavom. Kai jis lankydavo parapijiečius, tai J. Jučienės vyras jį vežiodavo po kaimą“, – pasakojo vyras.

G. Kelevišienė pridūrė, kad didžiausios kaimo šventės būdavo ypač svarbios bendruomenei, nors tuo metu jos buvo draudžiamos. „Kalėdas, Velykas visada švęsdavom. Tauragnuose būdavo dideli kermošiai, pilnos gatvės žmonių po pamaldų. Tai buvo tikra šventė“, – mintimis dalijosi moteris. Pasak jos, po didžiausių Tauragnų parapijos atlaidų – Petrinių –susitikdavo draugai, pažįstami. Juos atsiveždavo į svečius. „Vaikinai galėdavo sutikti kokių merginų. Buvo ypatinga proga susiburti. Eidavome giedoti ir per gegužines pamaldas, vietoj, kol dar buvo kam eiti“, – kalbėjo ji.

Kaip prisimena moterys, bendruomeniškumas kaime buvo labai stiprus, o šventės tęsdavosi ir vakare – šokiais. „Jaunystėje eidavom į šokius – dar kai buvau neženota. Pas mus šokiai vykdavo. Vienkiemyje pastatė kitą namo galą, išgriovė krosnį, liko didelis kambarys. Tai mes su seserimi kviesdavom muzikantus ir šokdavom“, – šypsenos neslėpė G. Kelevišienė.

Anot jos, jaunimo ateidavo iš Spitrėnų, Tauragnų. Vaikinų būdavo daugiau nei merginų, bet visiems užtekdavo. „Visi linksmi, nesipešdavo. Grodavo visokie muzikantai: Bartašiūnas iš Vidžiūnų, vėliau Raščiauskas akordeonu grojo. Dainuodavom. Ką muzikantai išmokydavo, tą ir dainuodavom. Va Meidutė Vaišnorienė gražiai dainuodavo“, – dalijosi moteris.

Dabar jau, pasak A. Tamošiūnienės, visi yra labai užsidarę. „Nelabai bendraujam vieni su kitais, o mūsų tėvų laikais Sekminės ant kalno būdavo ir ūždavo visi. Dabar nebėra bendruomeniškumo“, – pripažino ji.

Kur kadaise kūkavo Kulina

O. Vegėlienei – 93-eji. Tarp svarbiausių vaikystės vietų jai visada išliks milžiniškas beržas, augęs jos tėviškėje – ant kalnelio, toje pačioje sodyboje, kur prabėgo jos ankstyvieji metai. Jį vadino Kulinos beržu. Su juo siejama sena ir skaudi istorija. Pasakojama, kad mergina vardu Kulina nepakluso vietos ponui – atsisakė su juo bendrauti. Už tai esą buvo priversta lipti į beržą ir kukuoti kaip gegutė. Galiausiai ją nušovė, o kūną palaidojo po tuo pačiu beržu. Pokario laikais gražią merginą Kuliną buvo pasiėmę auklėti rusai, tačiau vietinis stribas itin žiauriai prie jos priekabiavo – išniekino ir nužudė. Tai buvo laikai, kai žiaurumai palikdavo gilius randus žmonių likimuose. Šis beržas tapo tarsi gyvu liudininku – vieta, kurią Ona mylėjo, prie kurios dažnai eidavo. Medis buvo didingas, o dabar jau kelerius metus guli nuvirtęs. Vis dėlto jo šakos dar tebėra toje vietoje, o šalia jau auga nauji beržiukai. „Mama pasakojo, kad nuo to beržo ant kalno, kai dar buvo vaikas, matydavosi net Tauragnai ir sena bažnyčia, kuri paskui sudegė“, – pasakojo Onos dukra Aldona. Netoliese augo ir ąžuolas, iš kurio lapų Ona jaunystėje pindavo vainikus. Tėviškės žemės sausos, net tvenkinio neišsikastum. Dabar vietoj namo – tik viena pušis, pagal kurią ir šiandien galima rasti buvusią sodybos vietą. Miško tuomet nebuvo – laukai buvo atviri, žmonės matydavo vieni kitus. O beržas, pasak Aldonos, buvo saugomas – niekas jo nekirto. „Mes dar vaikai būdami ten eidavom. Tai buvo ypatingas medis“, – sakė ji.