Pietiniame Sėlių žemių pakraštyje esantys Tauragnai išsaugojo daug senosios praeities paminklų. Neabejotina, kad čia buvo vienas iš senosios lietuvių religijos centrų. Net ir įvedus (krikštą) krikščionybę šiame ežerų, kalvų ir miškų krašte ilgai dar buvo atliekamos senosios apeigos. Apie tai byloja gausybė dubenuotų ir mitologinių akmenų, kurie vyrauja tarp senųjų šventviečių. Mažiau paplitę helonimai, susiję su žodžiais „ragana“, „velnias“. Čia ypač gausu „piniginių“ kalnų, „bažnytkalnių“ ir kt. Senąsias šventvietes galima spėti vadinusis gojais ar kitais vardais. Išskyrus dabar jau apnaikintą Alko akivarą Gudėniškėse, čia neaptikta toponimo „alkas“. Šiame krašte gerbiami šventieji šaltiniai. Mažokai išlikę pasakojamosios tautosakos apie „slibino guolį“ – Tauragno ežerą. Šiuo metu 14 objektų įrašyta į Lietuvos Respublikos nekilnojamųjų kultūros vertybių registro Mitologinių vietų sąrašą. Tai daugiausia akmenys su smailiadugniais dubenimis. Medžiaga apie Tauragnų krašto šventvietes surinkta 1970–2004 m. įvairių ekspedicijų metu, kuriose dalyvavo Tadas Šidiškis, vėliau visa tai apibendrinęs ir paskelbęs monografijoje „Tauragnai“. Jam dar būdama gyva daug žinių apie savo kraštą suteikė šio krašto žiniuonė dr. Eugenija Šimkūnaitė.

Toliau pateikiami šio krašto keli mitologiniai objektai.

Kuo žymūs Alžutėnai?..

Kaimo pietvakarinėje pusėje, tarp ganyklų, guli didžiulis pilkai rusvo granito riedulys, vadinamas Didžiuoju, su „velnio nugaros atspaudu“. 1936 m. duomenimis, akmens dydis buvo 2,97×2,0 m, aukštis – 1,2 m. Sėlės mokytojas V. Ruzgas, rinkdamas medžiagą Lietuvos žemės vardynui, užrašė tokį pasakojimą: „Anksčiau buvę trys įdubimai. Perkūnas kelis sykius trenkęs ir vieną guolį nuskėlęs. Esą įdubimus-guolius išspaudęs besiilsėdamas prie akmens kuprotas velnias.“

Archeologas Petras Tarasenka akmenį vadina dubenuotu. Apie 0,7 km į šiaurės vakarus – Kumeliaraisčio miškas. Apie jį pasakojama: „vaidenasi – matę šunis bėgiojant“. Kalninėse, apie 0,6 km į pietvakarius nuo kaimo, „pinigai degę.Viena moteris mačiusi ponaitį ant kelmo sėdint – dar ir tabako prašęs užsirūkyti“, o serbentynės krūmuose „ponia su krepšeliu vaikštinėjanti“. Plačiau apie šį kaimą skaitykite kituose laikraščio „Utenos diena“ numeriuose.

Išskirtinis Antilgės kaimas

Prieš kelerius metus laikraštis „Utenos diena“ jau rašė apie šį kaimą ir jame esantį garsųjį piliakalnį, kur buvo atliekami archeologiniai kasinėjimai. Antilgės kaimas yra gana senas. Baudžiavą jame gyvenę žmonės ėję pono Paslausko dvaruose – Sirvydžiuose ir Tauragnuose. Apie Antilgės (tarmiškai Untilgės) piliakalnio apeiginę paskirtį liudija pasakojimas, kurį užrašė Balys Buračas: esą „čia stovėjo pagonių bažnyčia, paskui toji bažnyčia nuėjusi gilyn žemėsna. Sekmadienį, kai mišios, gerai įsiklausius girdėti, kaip piliakalnyje skambina varpais. Sako, ateis laikai – toji bažnyčia iškils vėl“.

„Žmonių pasakojimu, čia buvusios deginamos aukos dievams“, – pasakojo Povilas Musteikis, gimęs Antilgės kaime, jo pasakojimą užrašė Justinas Preibys. 1926 m. Monika Mikalauskaitė iš Antilgės kaimo pasakojo A. Bieliniui: „Metuose tam tikrose valandose girdėti, kaip ežero dugne žmonės meldžiasi, gieda ir vargonai dūduoja. Šalia piliakalnio yra mažesnis kalnelis, vadinamas Grabeliu. Tai, sako, kareiviai savo vadui supylę atminčiai pagerbti. Ten buvę po piliakalniu trys dideli akmenys, gal lietuvių dievai.“

„Šiauriniame piliakalnio šlaite, senų žmonių atmenama, buvusi gili skylė – urvas, dabar jau nežymu. Žmonės pasakoja, kad seniau prie piliakalnio vaidendavosi: kartą degęs visas kalnas, kitą kartą varpus skambant girdėdavę“, – pasakojo antilgiškis Jonas Bikelis, o pasakojimą užrašė J. Preibys. J. Bikelis dar nurodė netoli piliakalnio, į Juknėnų pusę, Akmenynėse esantį Aukštąjį kalną. „Čia, sako, buvę ratu sudėti dideli akmenys – buvo kūrenama šventoji ugnis, vaidilutės būk tai gyvenusios. Dar ir dabar žemėje žymu, kad kūrenta ugnis.“ Kumeliakalnyje, kuris yra netoli piliakalnio, buvę „užkeikti pinigai“ – vienas pinigas net dantyse sukąstas judėjęs. Žmonės prašę kunigą paaiškinti, bet šis pasakęs: jums to žinoti nereikia.

Aukštaglynyje – Dievaragis ir Kultinis akmuo

Vienkiemio pavadinimas kilęs nuo to, jog šioje vietoje augusios labai aukštos eglės, 1935 m. pasakojo Stasys Mameniškis, gimęs Aukštaglynyje, kurio pasakojimą užrašė Veronika Ingaunytė.

Perėję Novenos sąsmauką, tarp Uteno ir Utenykščio ežerų patenkame į Dievaragį. Jis yra tarsi saloje tarp Būkos upelio „lašmens“, vadinamo Upėlinkiu, ir Uteno ežero. Dievaragis visas apaugęs mišku. Jo plotas apie 20 ha. Jis užima rytinę Minčiagirės girininkijos 155 kvartalo dalį.

1935 m. Jonas Tarvilas iš Liumpiškio kaimo pasakojo: „Buvęs labai didelis miškas. Kartą žmonės grybaudami pasiklydo ir pamatė seną žmogų, kuris, parodęs kelią, dingo iš akių. Grįžę namo pasakojo, kad Dievą regėjo.“

Dievaragio topografinė padėtis – sunkiai prieinamas, tarp ežerų, pelkių. Semantinė pavadinimo prasmė verčia daryti prielaidą, kad čia buvęs šventas miškas – alkvietė. Tuo remiantis jis 1996 m. įrašytas į Lietuvos Respublikos nekilnojamųjų kultūros vertybių registro Mitologinių vietų sąrašą. Apie 1,5 km į šiaurės rytus nuo Aukštaglynio, kelio į Želmeniškę dešinėje pusėje yra Kultinis akmuo. Kalbama, kad į akmenį trenkęs Perkūnas, dėl to akmuo gavęs Kultinio vardą, jį sudaro didesnioji ir mažesnioji – „atskilusi“ – dalys.

Brinkliškės – jau buvęs kaimas

Šiaurinėje kaimo dalyje buvęs dvaras. Šio dvaro ponas Kandyba buvęs labai žiaurus. Jo dvare kaimas ėjo baudžiavą.

Netoli Varlio ežeriuko, Laurelio pievos dirvoje, minimas akmuo, „prie kurio girdėdavosi saulei leidžiantis rėkiant Lauri, Lauri… Todėl ir akmuo vadinamas Laureliu“, 1935 m. pasakojo Silvestras Bagatyrius, gimęs tame pačiame kaime, kurio pasakojimą užrašė J. Preibys.

Kaimo rytų pusėje, šalia Brinkliškių piliakalnio, yra nedidelis, apie 0,5 ha ploto smėlio kalniukas, vadinamas Varpinės (tarmiškai Varpnyčios) kalnu. Seniau čia girdėdavę naktim varpais skambinant (S. Bagatyriaus žinios). O Kamarausko pievoje, prie Salako–Tauragnų vieškelio, esą „pinigai užkasti, vaidenasi – pajuokia“.

Jovainiškės – su paslėptais akmenimis

„Seniau čia buvę pono Paslausko miškai. Vienkiemis buvo vadinamas ir Ivainiškiu – nežinia nuo ko. Paprastai aplinkiniai vadina šį vienkiemį Domicijanais, nes nusipirkęs jį rusas vardu Domicijanas“, 1935 m. pasakojo Timofėjus Konstantinovas, gimęs Jovainiškėse (užrašė J. Preibys).

Prie kelio į Nečėnus minima Kriničkos pieva. „Čia buvusi karčema ir kalvė, ėjęs vieškelis… Apie Kriničkas tikrai esą pinigai užkasti, daug kam prisisapnuodavę, mėginę kasti. Pro šią vietą naktį niekas nenori praeiti ar važiuoti – vaidenasi. Mėginant pinigus kasti, atjojęs būrys kazokų, bet arčiau prijojus pasirodė tik vienas raitas žmogus, kuris irgi pranykęs; iš ginklų žvangėjimo ir arklių trypimo spėję visą būrį jojant… čia labai daug kalbama apie užkastus pinigus. Pinigų kasti eiti reikia neporiniam skaičiui žmonių – 3, 5, 7 ir t. t., nors šunį į šį skaičių paimti. Seniau buvęs paprotys pinigus užkasti, nepalikti vaikams ar giminėms. Ir senelis Domicijanas kažkur užkasęs pinigus. Pasakojama, kad „pinigai užkasti“ ir Karklyninko dirvone, Jovainiškių šiaurėje, bei Petruokiškės viensėdyje“, – 1935 m. pasakojo Antanas Saulis, gimęs Vidžiūnų kaime, kurio pasakojimą užrašė J. Preibys.

Yra duomenų, į pietvakarius nuo Jovainiškės, netoli Antabaltės kaimo žemių ribos, minimas Plytų dirvonas, kur kalvelėje esą keli akmenys, panašiai lyg skaldyti.

Minčia garsi savo malūnu

E. Šimkūnaitės nuomone, „minčia, minčija – žinoma kelių sistema, kai bet kokios konstrukcijos grindinys yra vandeny arba pelkėje“. Kitas pasakojimas, kurį užrašė dr. Romualdas Šimkūnas iš Minčios „padmelščiko“. Č. Mikšto: „čia (malūne) spąstai gaudyti Minčiagirės velniams ir laumėms, kurie anais čėsais į upelio vandenį nusinešė mūsų kaimo gražuolę Minčiją“.

Apie Minčios malūną dar pasakojama: „Minčioje buvęs ant upės įtaisytas vandens kilnojamas blokas – kūjis. Čia vario gabalus kaldavę – plodavę į plonus lakštus. Minčios miške buvusi sukilėlių įrengta tvirtovė – buvę suvažiavę daug ponų. Arnotos buvusios padarytos iš ąžuolo, kulkos – iššvino. Rusams salvėmis iššovus, visi ponai išbėgę. Vienas baudžiauninkas nešęs Minčės miškan ponams sukilėliams sidabrinį dubenį su įvairiais brangiais indais, bet, išgirdęs šūvius, tuos indus užkasęs Alksniškių ir Minčės kelių kampe.“ Šį pasakojimą1935 m. pasakojo Viktoras Požerinis (užrašė J. Preibys).

Tarp Minčios ir Žiežulnio ežero yra Piniginis kalnas. „Buvo kastas, randama žmonių kaulų, pinigų. Žmonės sako, kad yra užkasti pinigai“, –1935 m. pasakojo Antanas Vaišnoras, gim. Liumpiškėse, užrašė Tauragnų girininkas Juozas Šiniauskas.

Apie Minčios kaimą laikraštyje „Utenos diena“ prieš kelerius metus buvo išleistos kelios publikacijos.

Pagal kraštotyrininko Tado Šidiškio publikaciją iš monografijos „Tauragnai“ parengė Daiva ČEPĖNIENĖ