Zarasų rajone, pačiame Lietuvos ir Latvijos pasienyje esanti Stelmužė garsi ne tik seniausiu ąžuolu Europoje, unikalia medine bažnyčia, bet ir turtinga, Livonijos ordino laikus menančia dvarviete, kurios istorija išlieka paslaptinga ir dar ne iki galo atskleista.

Daug klausimų kelia sunykusios dvarvietės sode esančioje kalvoje stūksančios terasos, beveik šimtą metrų besidriekiančios akmens mūro sienos likučiai bei netoliese esantis griovys, kaip manoma, kadaise šią įtvirtintą vietovę skyręs nuo sausumos.

Remiantis istoriniais šaltiniais, žinoma, kad XV a. pabaigoje–XVI a. pradžioje Stelmužės (vok. Steinensee) valda priklausė Hahoverių giminei. Po paskutinio šios giminės atstovo, Adomo Hahoverio, mirties 1532 m. Livonijos ordino magistras Valteris fon Pletenbergas leno teise ją perleido Dinaburgo (Daugpilio) pilies kapitonui Heinrichui fon Berkenui.

Siekdama papildyti šios turizmui patrauklios vietovės istorinį pasakojimą, Zarasų rajono savivaldybė inicijavo detaliuosius archeologinius tyrimus, kuriems vadovauti ėmėsi vienas žymiausių senųjų Lietuvos piliaviečių tyrinėtojų – Klaipėdos universiteto archeologas prof. dr. Gintautas Zabiela.

Liepos 14–25 dienomis Stelmužėje dirbę archeologai, ištyrę 100 kv. m. perkasą, surinko gausybę XVI–XVII a. radinių, atskleidė senovėje terasomis nukasto kalno stratigrafiją, identifikavo palei kalną besitęsiančios lauko akmenų mūro sienos vietą bei kalno papėdėje esantį užpelkėjusį griovį, kuris, manoma, kadaise galėjo būti sujungtas su ežeru.

Pasibaigus lauko tyrimams, visi radiniai bus perduoti Lietuvos nacionaliniam muziejui. Aptiktų organinių radinių pavyzdžiai bus išsiųsti į laboratoriją datavimui C¹⁴ radioaktyviosios anglies metodu. Gavus rezultatus ir apibendrinus turimą medžiagą, bus parengta ataskaita bei straipsniai moksliniuose leidiniuose.

Tyrimuose dalyvavo gausus būrys kraštiečių savanorių, tarp jų – ir keli gimnazistai.

Šarūno Subatavičiaus inf. ir nuotr.