Plačiai nusidriekęs tarp dviejų ežerų, apjuostas sunykusių arba visai išnykusių gyvenviečių, vis dar gyvuoja senas Stabulankių kaimas. Tiesa, vietovėje, dar pokariu galėjusioje pasigirti net pusšimčiu sodybų, išliko vos keli seni namai. XX a. Stabulankių kaimas buvo glaudžiai susijęs su siauruoju geležinkeliu, kuriuo sodiečiai galėdavo nukakti ne tik į Uteną, bet ir Panevėžį. Dalis gyventojų dirbo geležinkelio priežiūros ir remonto darbus. Nors oficialus kaimo pavadinimas Stabulankiai, bet senieji gyventojai tebevadina jį Stubulunkiais – taip, kaip yra pratę nuo vaikystės. Šioje publikacijų apie kaimą ciklo dalyje tęsiame buvusio Stabulankių gyventojo Broniaus Lauciaus pasakojimą.

Vėgėlės, muštos kūlėmis

B. Laucius teigė tik neseniai sužinojęs, kad jo gimtojo kaimo ežeras vadinamas Apšlavo vardu. „Klausdavo: „Kur maudeisi: Aknystėlių ar Stabulankių ežere?“ Apšlavo niekas negirdėjo. Net seni žmonės šio pavadinimo nežinojo“, – tikino kalbintas vyras.

Apšlavo ežeras turi sąsmauką, kurią, pasak šiuo metu Panevėžyje gyvenančio buvusio stabulankiečio, vietiniai vadindavo Sųsiauriu (sąsiauriu). Buvo kalbama, kad jis toks negilus, jog įmanoma net gyvulius perginti. Tarp Kaulinio (Antalgė) ir Onos Ivanauskienės (Pagiriai) vidury ežero yra sekluma, anot B. Lauciaus, Sėkliumi vadinta. Gylis ten siekė tik šešis–aštuonis metrus. Žiemą žvejai joje traukdavo didelius ešerius.

Pašnekovas yra girdėjęs, kad labai seniai kažkas nepastebėjo iškirstų ekečių ir su visu kinkiniu palindo po ledu. Tėvai sūnui pasakojo, kad šiame ežere nusiskandino jo jaunutė teta, sirgusi džiova.

Vyro teigimu, žiemą kaimo gyventojai ant ežero žvejodavo su blizgutėmis. Kai ledas būdavo skaidrus, Kūčių stalui parsinešdavo kūlėmis muštų vėgėlių. Pokariu vykdyta ir pramoninė žvejyba. Panevėžietis atsiminė, kad ir jie, vaikai, tinklus iš eketės traukdavo bobomis (iš statinės padarytais prietaisais, naudojamais žiemą tinklams traukti su virve).

B. Laucius pasakojo, kad pokariu jo gimtojoje sodyboje buvo įvesta elektra – žmonės ateidavo vakaroti. Kaimo gyventojai susigalvodavo įvairių veiklų, o kaimynas Juozas Laucius megzdavo tinklus. „Prieš Šv. Petrą ir Povilą žvejai plaukdavo į ežerą dviem valtimis ir užmesdavo tinklą. Žuvimi apdalydavo visą kaimą. Apie žvejybos dieną dažniausiai iš anksto būdavo pranešama pieninėje“, – sakė vyriškis.

Lašiniais stabdydavo traukinį

Anot B. Lauciaus, geležinkelis stabulankiečių gyvenime buvo svarbus. Jo senelis Antanas Šerėnas visą gyvenimą dirbo geležinkeliečiu, kurį laiką vienas išlaikė gausią šeimą. Vėliau jo pėdomis pasekė sūnus.

Iš pradžių stotis buvo tame pačiame raudonų plytų pastate, kuriame gyveno geležinkeliečiai, tačiau po kurio laiko, traukiniui nebepajėgiant užtraukti sąstato į kalną, stotelė buvo padaryta kitoje vietoje, link Aknystėlių, netoli Zabulionių. Tai buvo kaimo jaunimo susitikimo vieta. Pasak panevėžiečio, vienintelis pokštas, kurį iškrėsdavo kaimo gyventojai, būdavo toks: jei traukinys nestodavo, keleiviai lašiniais ištrindavo bėgius, ratai imdavo prasisukti ir, traukinio greičiui sumažėjus, žmonės galėdavo sulipti į jį. Ratai prasisukdavo taip stipriai, kad norint, jog traukinys užkoptų į kalną, iššokęs mašinisto padėjėjas ant bėgių turėdavo barstyti smėlį.

„Lietuvis tėviškės neparduoda“

Pasak B. Lauciaus, vienas jo pažįstamas melioratorius siūlė trigubai–keturgubai sumokėti už gimtosios sodybos nugriovimą, tačiau pašnekovas tvirtai pareiškė: „Lietuvis tėviškės neparduoda.“ Melioratorius, matydamas B. Lauciaus ryžtą, paliko šio namus, statytus 1937 metais (yra tai patvirtinantis įrašas ant pamato akmens), išsikėlus iš „ulyčios“, neliestus. Anot kalbinto vyriškio, nemažai buvo tokių, kurie susigundė pinigais.

Anot pašnekovo, aukščiausio Stabulankių kalno – Sodakalnio – vardu buvo pavadintas Stabulankių kaimo kolūkis. Sovietų kareiviai ant šios aukštumos buvo pastatę aukštą medinį „majaką“ (ryšio bokštą).

„Mes, vaikai, bandėme ant jo kartis, tačiau kai tėvai apie tai sužinojo, mums gerokai kliuvo, – sakė panevėžietis. – Vėliau majakas nugriuvo, tačiau būdavo kalbama, kad po juo sovietai yra kažką slapta užkasę. Nuo kalno matydavosi ir Utena, ir Leliūnai, o čiuoždamas nuo jo slidėmis išvystydavai velnišką greitį…“

Mokslininkas, vadintas kunigu

Pasak pašnekovo, tėvo brolis Mykolas su žmona Valerija buvo ne tik Stabulankiuose, bet ir visoje apylinkėje žinomi siuvėjai. Jie siūdavo tik išeiginius, geresnius drabužius, pavyzdžiui, kostiumus, progines sukneles. B. Laucius negalėjo nurodyti, kur tiksliai jo giminaičiai baigė mokslus, tačiau tai, anot jo, galėjo būti Utenoje (galbūt pas žydus). Turėjo siuvėjai ir mokinių, vadinamųjų „učniankų“. Kai M. Lauciaus brolis Vincas išėjo partizanauti, sovietų saugumas ėmė klibinti jo brolį. Šis su žmona turėjo slėptis: iš pradžių išsikraustė į Vilnių, paskui įleido šaknis Panevėžyje, kur, pasistatę namus, ir nugyveno visą likusį gyvenimą.

Mediniai kryžiai buvo pas Balaišį, Laucių (Karalioką), Acaliną, pusiau metaliniai, pusiau akmeniniai – pas Voverį, Vincą Laucių (Vincuką). Anot B. Lauciaus, su kryždirbyste buvo susiję staliai Jonas Balaišis ir Aleksandras Kėblys, kurie prisidėjo ir statant naują Leliūnų mokyklą.

„Kalvio Vinco Žemaičio sūnų Antaną (fiziką, matematiką, dėsčiusį aukštosiose mokyklose – aut. past.) – net nežinau visų jo titulų – mes kunigu buvome praminę, nes ant kapų visada maldas vesdavo, man būtinai reikėdavo su juo giedoti. Jis rašydavo matematikos vadovėlius, gal net profesoriaus ar mokslų daktaro titulą turėjo, tačiau buvo labai paprastas žmogus, su visais sveikindavosi“, – šiltais prisiminimais dalijosi „kunigo“ „zakristijonas“.

Anot vyriškio, kaime netrūko vietinių poetų ir šiaip šmaikščių žmonių. Pavyzdžiui, apie gražuolį Juozą Bagočiūną, dirbusį Leliūnų valsčiaus raštinėje, buvo sudėta tokia dainelė:

Ar pažįstat Baltraus sūnų?

Sėdi raštinėj Leliūnų,

Jam takai gėlėmis žydi,

Visos panos akimis lydi.

„Milašiūnas gražiai dainuodavo, o A. Kėblys labai daug eilėraščių mokėjo. Mes, vaikai, stebėdavomės, iš kur jis tiek daug jų žino“ – sakė pašnekovas.

B. Laucius yra girdėjęs, kad Antano Lauciaus (Našlioko) tėvas kariavo Pirmajame pasauliniame kare. Jis su kovos draugais iš mūšio lauko nešė sužeistąjį, tačiau į šį ir vėl kulka pataikė. Nešusieji nenukentėjo. „Vaikeliuk, yra likimas“, – pamokomai sakydavo karo veteranas.

Malkinės durys, paklodėmis nuklotos

Pašnekovas tikino, kad prieš tris dešimtmečius mintis suorganizuoti kaimo gyventojų susitikimą kilo jam. Panašius susitikimus neseniai buvo surengę ant Aknystėlių piliakalnio aknystėliškiai ir vyžuoniškiai. B. Lauciaus minčiai pritarė kraštiečiai Aldona Ramoškienė (Lauciūtė) ir Vladas Cimalanskas. Vyras sakė, kad jis buvo įpareigotas „suorganizuoti“ stabulankiškius Panevėžyje (nes ten gyveno), Antanas Žemaitis turėjo savo misiją įvykdyti Vilniuje. J. Zabulionis žinomais adresais išsiuntinėjo kvietimus. Anot B. Lauciaus, vietoje lauktų 50-ies sugužėjo net 150 tėviškėnų. Pasak pašnekovo, svečiai trūkstamus suolus gaminosi patys, stalams panaudojo iškeltas malkinės duris, nebeužtekus staltiesių, jas atstojo paklodės.

„Kai apie 100 žmonių užtraukė senybinę kaimo dainą, sako, girdėjosi net Antalgėje. Kai kurie žmonės vieni kitų nematė net po trisdešimt metų, prieina prie manęs ir klausia: „Kas čia toks?“ Atsakiau: „Nežinau, einam ir paklausiam“, – porino aštuntą dešimtį bebaigiantis panevėžietis.

Kaimo susitikimai vykdavo ir vėliau. Viename jų dalyvavusio Seimo nario Edmundo Pupinio B. Laucius paklausė, kokį įspūdį jam paliko kaimo susiėjimas. „Pirmą kartą matau, kad vieno kaimo gyventojai – lyg giminės. Susitikę ant kapų visi bučiuojatės…“ – stebėjosi draugišku kaimu, pasak buvusio stabulankiečio, net ašarą nubraukęs svečias.

Juozapo Kazicko asm. archyvo nuotr.

Autoriaus nuotr.