Tauragnuose gyvenančią Reginą Mačienę tikriausiai sunku būtų apibūdinti trumpai. Tai ne tik šio krašto mylėtoja, puoselėtoja, bet ir kūrėja, kurios rankose gimsta ažūriniai ir labai trapūs darbai iš popieriaus. Kiekvienas karpinys pasakoja vis kitokią istoriją. Tačiau beveik visas istorijas sieja gamta. Gamtos motyvų galima rasti kiekviename karpinyje. Ilgametė medikė, kuri rūpinosi Tauragnų krašto žmonių sveikata, visuomet rasdavo laiko pasidžiaugti supančia gamta, joje atrasti tai, kas gražu. Moteris be perstojo galėtų kalbėti ir apie kitą savo aistrą – savo turtingą monetų, pašto ženklų, kriauklių, degtukų dėžučių etikečių kolekciją.
Pasakodama apie karpinius ir jų atėjimą į moters gyvenimą, R. Mačienė prisipažino, kad daugiau nei prieš du dešimtmečius viešėdama Utenoje užėjo į kraštotyros muziejų, kuriame buvo eksponuojami S. Vilkienės karpiniai, kurie itin sužavėjo parodos lankytoją. Nusprendusi kažką neįprasta iškarpyti anuomet iš savo kartu gyvenusios motinos sulaukė tik šypsenos, jog neva iškarpyti karpinį visai neturint praktikos esą nėra taip paprasta. „Norėjau įrodyti, kad kažką galiu, – juokėsi pašnekovė. – Paėmiau paprastas žirkles ir ėmiau karpyti. Visą vakarą karpiau. O mama vis klausė, ką aš ten darau. Atsakydavau, kad skaitau. Tačiau matė, kad kažką karpau. Pirmąjį savo pradėtą karpinį išmečiau į krosnį. Antras išėjo. Parodžiau mamai, o ta tik aiktelėjo teištarusi man: „ale va sumislijo ir padarė“.
Moteriai nemažai teko bendrauti su fotografu, menininku Feliksu Marcinkumi, kuris paskatino jos karpinius eksponuoti savo išleistame leidinyje.
Tauragniškė karpyti pradeda tuomet, kai užeina noras arba kai reikia kam nors įteikti ypatingą dovaną, kurios niekas kitas tokios pačios neiškarpys ir nepadovanos.
O labiausiai menininkę įkvepia gamta, kurioje, galima išbūti, pasak jos, nei valgius, nei gėrus. „Gamta man yra viskas. Pajūryje neišgulėčiau nei 10 minučių. Ispanijoje sūnus turi namus prie jūros, tad nueidavau kartu su savo anūkais ir iškart pasiūlydavau jiems daryti smėlio pilis, o aš šukuodavau po pajūrį, mėgaudavausi vaizdais ir ieškodavau kriauklyčių, kurios nuolat papildydavo mano kolekciją“, – prisipažino tauragniškė.
Mylėti šį kraštą, kaip sakė R. Mačienė, ją išmokė tauragniškė habilituota biologijos mokslų daktarė, farmacininkė, žolininkė Eugenija Šimkūnaitė, su kuria susipažino būdama bemaž penkerių metų. Pirmas susitikimas su žiniuone R. Mačienei tąkart buvo įsimintinas: dar maža būdama mergaitė bandė palaikyti vilkinį šunį, o tuo tarpu E. Šimkūnaitė norėjo užeiti į sodą. Drąsi būdama žiniuonė, vos spėjusi ištarti, jog šuo šunį pažįsta, laikomas keturkojis išsprūdo iš mergaitės rankų ir perplėšė E. Šimkūnaitės kelnių klešnę. „Būdavo E. Šimkūnaitė atveža įvairiausių sėklų ir paprašo pasėti tai po ąžuolu, tai prie kito medžio, taip pat ragindavo surasti laukuose ar miškuose įvairiausių augalų bei grybų. Jau žinodavau, kada ji atvažiuos, tai viską suruošdavau iš anksto“, – pasakojo pašnekovė.
Medike dirbusi R. Mačienė rinkdavo vaistažoles, tą daryti būdavo skatinami ir kiti tauragniškiai. Tačiau ne visi mokėdavo jas tinkamai sudžiovinti. Štai daugelis rugiagėlių žiedus atnešdavo išblukusius ir netinkamus perdirbimui. „Aš kartą paklausiau Eugenijos, kaip tuos žiedus tinkamai sudžiovinti. O ji man tuomet atsakė: „Jeigu durni, tai jums ir neišeina“. Klausiau, kaipgi pasidaryti razumnesniais. Ji patarė minutę rugiagėlių žiedelius padžiovinti karštoje orkaitėje, tad vaistažolės nepraras nei spalvos, nei gydomųjų savybių“, – R. Mačienė dalijosi patirtimi ir žiniomis, kurias išmoko ir sužinojo iš pačios mokslų daktarės.
Ne vienerius metus dirbusi Ignalinos rajono gydymo įstaigoje GMP felčere, dvejus metus Kaliningrado (Rusija) karinėje ligoninėje ji grįžo į Tauragnus, vis labiau pradėjo domėtis gamta, sportu ir menu. Pusiau elektriniu dviračiu, kurį padovanojo jos sūnus, R. Mačienė apvažiuoja visas apylinkes, tad tauragniškei 20 ar 30 kilometrų – nėra dideli atstumai.
Pašnekovės karpiniai keliauja ne tik po parodas, bet ir po platųjį pasaulį – Angliją, Kanadą ir kitus kraštus. Dažniausiai savo kūrybos darbus kitiems dovanoja. Neretai žmonės paprašo išskirtinės dovanos – karpinio – konkrečiam žmogui, tad R. Mačienė turi susirinkti reikiamą informaciją apie jį ir tik tuomet imasi darbo. Štai viena buvusi pedagogė labai mėgsta keliauti, tad tauragniškės rankomis iškarpytame karpinyje matyti kalnai, gražios vietovės, atskleidžiančios pomėgį keliauti.
Ne kartą jai teko bendrauti su meną ir grožį mėgusiu ir neseniai į amžinybę iškeliavusiu Spitrėnų Švč. M. Marijos Taikos Karalienės parapijos klebonu Povilu Kleziu, kuriam ji padovanojo meno kūrinį su 100-metį minėjusios bažnyčios vaizdu. Kartą klebonas, pamatęs karpinius su zodiako ženklu, paprašė ir šio karpinio sakydamas, kad Jaučio zodiako karpinio jis neturi – juo norėtų papuošti klebonijos kieme stovinčią žvirblių bažnyčią. „Iškarpiau, perdaviau P. Kleziui, kuris po akimirkos su karpiniu išlėkė jo įrėminti“, – prisiminė pašnekovė, kuri vienai medikei iš popieriaus iškarpė širdies pjūvį. Tąkart dovanų gavusi medikė stebėjosi ne tik meniškumu, bet ir gebėjimu labai tiksliai pavaizduoti širdies pjūvį.
Aktyvi ir veikli kūrėja nežada sustoti: ji jau kuria planus ir žada savo giminaičiams iškarpyti po ypatingą karpinį ir juos nustebinti.
Vytauto Ridiko nuotr. ir video
