Arvydas Tursa šiuo metu gyvena Rokiškyje, tačiau Vygėlių kaimo Utenos rajone (Užpalių sen.) nepamiršta – yra dažnas svečias gimtojoje sodyboje. Jei ne tėvo kone šventas prisirišimas prie savo prakaitu sulaistytos žemės, prieš daugiau nei keturis dešimtmečius ji būtų atsidūrusi po melioracijos buldozerio vikšrais…

Gryčia, sujungta su tvartu

A. Tursa pasakojo, kad jo proseneliai Antanas ir Rozalina per žemės reformą gavo valaką žemės. Valako dydis priklausė nuo žemės vertės balo. Ši žemė atiteko keturiems broliams – Kaziui, Jonui, Pranui (pašnekovo seneliui) ir Dominykui (jaunas išvažiavo į Ameriką, jo sodyboje vėliau įsikūrė giminaičiai Kazlauskai). Visiems išėjo po daugiau nei septynis hektarus. Tiesa, buvo dar dvi seserys, Emilija ir Veronika, kurios, kaip tais laikais buvo įprasta, gavusios savo dalį, ištekėjo. Kur ulyčioje stovėjo senasis namas, vyras sakė tiksliai nežinantis, tačiau iš įvairių pasakojimų susidaręs vaizdą, kad gryčia buvo nuo Vygėlių (gyventojų) per 100 metrų važiuojant Tatuoliškių link.

Tiksliai nežinoma, kada senelis ėmė kurtis vienkiemyje, tačiau žinoma tai, kad pirmasis namas buvo sujungtas su tvartu. Prieš 1928 m. senelė Ona, kepdama duoną, perkaitino pečių ir sukėlė gaisrą. Naują namą šiaudiniu stogu pastatė dabartinio namo vietoje, tačiau greičiausiai šiaudinukas buvo tik greitas sprendimas ieškant, kur po gaisro gyventi, ir karo metais buvo pastatytas kitas namas, apdengtas betoninėmis čerpėmis. Nedidelė gryčia dar buvo neįrengta, kai vokiečius besivejantys rusai Tursų namuose dviem savaitėms įsirengė vadavietę. Pašnekovo spėjimu, tokį jų sprendimą galėjo lemti tai, kad sodyba buvo įsikūrusi ant aukštumos.

Vėliau senąjį namą-tvartą nugriovė. Jo vietoje pastatė naują tvartą: pamatai – akmeniniai, pilioriai – betoniniai, sienos – rąstinės. Paskui rąstus pakeitė baltos silikatinės plytos. Jas mūrijant prisidėjo ir dar nedidelis A. Tursa. Prie tvarto pristatyta rąstinė daržinė.

Kol neturėjo savo pirties, iki maždaug 1960-ųjų, eidavo pertis pas Balį Tursą (tėvo pusbrolį). „Buvo kaip šventas reikalas kas dvi savaites kūrenti pirtį“, – juokėsi A. Tursa.

Po klėtimi tėvas dar prieš karą pats išsikasė ir išsibetonavo rūsį. Pašnekovas ir dabar ten laiko daržoves.

Kulkoms švilpiant pro ausis

A. Tursa pasakojo, kad jo tėvas Vladas Tursa buvo ryšininkas-rėmėjas. Tarp pečiaus ir sienos įrengtoje slėptuvėje gal pusę metų slapstė partizanų vadą Juozą Kemeklį-Roką iš Šarkių kaimo (Užpalių sen.). Pasak vyro, kaime daug kas slapstėsi: šeimos, bijodamos tremties, jauni vyrai, vengdami sovietų armijos. Nors tėvas jau nebebuvo šaukiamo amžiaus, pradžioje slapstėsi būtent dėl armijos. Vis dėlto didesni vargai prasidėjo, kai okupacinė valdžia sužinojo jį turint ryšių su partizanais. Gyveno Vladas su dviem seserimis – Anele ir Stefa. Slapstėsi visi trys, o nuo namų toli nutolti negalėjo, nes reikėjo prižiūrėti ūkį. Ne kartą tėvui pro ausis ir kulkos švilpė. Rėmėjas slapstėsi ilgai, iki amnestijos 1956 m. (kartą jį sovietai buvo taip „užgaudę“, kad vargšas kelias paras pratūnojo Kišūnų Sirvydžių (šiems, greičiausiai, net nežinant) kluone tarp lentų, nuo bado gelbėjosi varvekliais). Tačiau ir legalų gyvenimo statusą pasiekti nebuvo taip lengva, padėjo vienas žmogus Užpaliuose – šiam buvo atsidėkota lašiniais, namine degtine… Sugebėjo išsislapstyti ir legalizuotis vyresnioji sesuo Anelė. Ištekėjo už Jono Mierkio į Mikniūnų kaimą (Rokiškio r.). J. Mierkys buvo šlubas, tad daug darbų gulė ant žmonos pečių. Jai daug ir dažnai padėjo brolis su sūnumi.

Labiausiai nepasisekė jaunesniajai seseriai Stefai, kuri, beje, prižiūrėjo ir ištremtųjų vygėliškių Petronių ūkį. Ją pagavo grįžus namo melžti karvės. Nuvežė į Rokiškį, tardė NKVD būstinėje, paskui tardymus tęsė Panevėžyje. Ištrėmė į Karagandą (Kazachstanas). Ten ji ištekėjo už lietuvio Beneventuro (Beno) Venclovo, kilusio iš Kalvarijos, kur grįžę iš tremties ir apsigyveno.

Motinos priesakas

Tėvas vedė tik 1957 m., kai nebereikėjo slapstytis. ŽmonąAnielę (Anelę) Mataraitę paėmė iš Maneičių (Daugailių sen.). Ten, prie Alaušo ežero, gyveno trys seserys ir brolis. Brolį rusai pagavo ir, kiek apmokę neapmokę, nugrūdo prie Daugpilio (Latvija). Kartu su kaimynu. Ten įvyko didelis mūšis. Religinga motina buvo prisakiusi jokiais būdais į žmogų nešauti. Gal įtakos turėjo gimdytojos žodžiai, o gal lietuviai pamatė, kad gyvi svetimame reikale tikrai neišliks, tad metė ginklus ir pabėgo. Kažkaip sugebėjo, nors priekyje laukė priešo kulkos, o nugaras, kad nesitrauktų, „sergėjo“ politrukai… Lietuvoje dezertyras slapstėsi namuose. Kartą užėjo skrebai, ir buvęs sovietų kareivis per prievartą šoko į roges ir pasileido į mišką. Skrebai ėmė šaudyti ir bėglį sužeidė. Šiam pasisekė pasprukti, o slėptuvėje jį slaugė seserys. Jos eidavo į Užpalius, kur per pažįstamus iš vaistinės žaizdoms dezinfekuoti gaudavo rivanolio. Brolis išgijo ir sulaukė garbingo amžiaus.

Šventa žemė

Pasak A. Tursos, jo tėvas anksti neteko motinos – ji mirė 1928 m. nuo kažkokios ligos. Po devyniolikos metų, 1947-aisiais, mirė ir tėvas. Vladas liko vienas su seserimis. Viską, ką turėjo, uždirbo tik savo darbštumu. Pavyzdžiui, jis buvo dar tik paauglys, kai su vyresne seserimi Kišūnų Sirvydžiui visą dieną vežė dobilus, kad gautų „kokios tai“ viksvos pasipjauti – gyvuliams trūko pašaro… Arba kimsotose pievose prie Nasvės upelės kastuvu iškasė griovius, kad vanduo nubėgtų ir galėtų šienauti tas pievas.

Anot pašnekovo, gal todėl, kad tėvas tiek daug vargo, jam žemė buvo šventas reikalas – kai atėjo nepriklausomybė, jis „vienas pirmųjų“ nuvažiavo į Uteną ir pateikė dokumentus atgauti žemę. V. Tursa norėjo, kad žemę atstatytų senosiose, prieškarinėse ribose, tačiau kraštovaizdis dėl Nasvės melioracijos pasikeitė, matininkai atmatavo kiek kitaip. „Tėvas buvo tiek principingas, jog važinėjo bent dešimt kartų, kad pakeistų, kaip jo buvo. Ir pakeitė. Ir išėjo taip, kad dabar dalis žemės yra už Nasvės“, – juokėsi pašnekovas.

A. Tursa atsimena, kad kai ėjo melioracija, gyventojai susieidavo ir tardavosi, ką daryti, ar keltis, ar ne. Dalis išsikraustė, bet visi trys Tursai liko. Nors pašnekovo mama labai norėjo kraustytis, jos vyras nesutiko – žemė, nors tuo metu ji ir buvo nacionalizuota, jam buvo viskas.

Kolūkio milijonieriaus mirtis partorgo Vasiukuose

Pasak A. Tursos, 1976–1977 m. Vygėlių kaimo gyventojus imta agituoti palikti savo namus ir keltis į gyvenvietes. Vienas pirmųjų Vilučių kolūkio pirmininkų vilutiškis Jonas Lapienis, anot pašnekovo, buvo labai žmogiškas, neskleidė agitacijos, todėl žmonės jo klausė. Žmogiškas buvo ir pirmininkas Liudas Prascevičius. Tačiau ramybė ir geras gyvenimas kolūkyje pasibaigė prie jo vairo prieš nepriklausomybę stojus iš kažkur atsibaladojusiam partorgui. Užsimojo jis Vilučiuose Vasiukus sukurti: pridygo namų, pradėjo statyti didžiulius kultūros namus… „Iki jo Vilučių kolūkis buvo kolūkis milijonierius. Finansiškai stovėjo gerai. Ir kai pastatė šituos kultūros namus, ištaškė visus pinigus, nereikėjo ir Landsbergio, kaip visi sako, – šitą kolūkį sugriovė tas pirmininkas,“ – juokėsi A. Tursa. Jis sakė, kad tuo metu privažiavo įvairaus plauko svieto perėjūnų. Iš Moldovos buvo atsibastęs ir toks Moldovanas. Nuo jo nukentėjo ne vienas, taip pat ir Tursai. Moldovanas, pasiėmęs du vietinius (visi girti), atėjo „rabavot“ pašnekovo tėvų. Visą naktį kankino ir net šovė į smilkinį, laimei – nepataikė. Paėmę kažkiek pinigų, išsinešdino. Į šį įvykį policija (tai buvo pirmaisiais nepriklausomybės metais) tinkamai nesureagavo, ir smurtautojas liko laisvėje. Tačiau po kiek laiko kažkur Svėdasų apylinkėse (Anykščių r.), nužudęs senuką, jis įkliuvo – sėdo cypėn. Bet ir čia „kietas fruktas“ nenurimo – suorganizavo riaušes, kurių metu buvo nušautas. „Visi atsiduso lengviau“, – pripažino vyras, kalbėdamas apie kaimo gyventojų terorizuotoją.

Dulkių tumulai gazelkos būdoje

A. Tursa mokyklą pradėjo lankyti Vilučiuose – pirmokas pravėrė ką tik pastatytos mokymo įstaigos duris. Pirmokų tada buvo tik šeši. Mokyklą pasiekdavo pėsčiomis arba dviračiu. Kai pašnekovas baigė šio kaimo aštuonmetę, po metų kitų ją uždarė. Mokslus tęsė Užpaliuose. „Kolūkis į mokyklą vežiodavo. Iš pradžių, kol devinton klasėn ėjau, veždavo bortine gazelka. Kėbulo priekyje sukalta būda, suolai mediniai… Tai, būdavo, vasarą kiek dulkių, juk susiurbia jas vidun! Siaubas!“ – juokėsi vyras, prisiminęs keliones į mokyklą.

Iš Utenos autobusai per dieną ėjo du–tris kartus. Kartais grįždavo ir autobusu. O kartais, pavyzdžiui, pasilikus dėl kokių varžybų, tekdavo 15 kilometrų ir pėsčiomis parkulniuoti. Būdavo, kad trumpindavo kelią – nuo Kaniūkų eidavo lauko keliukais.

„Gal devintoj klasėj, pamenu, labai užpustė. Seniau toks buldozeris – neplatus gi anas – atvalo siaurai, o sniego buvo sulig suaugusiu žmogumi. Ant atvalyto kelio šonų susidaro krūvos sniego, o kai supusto, iš viso iškyla kalnas. Vaikas, devintokas, parėjau iš Užpalių. Visas šlapias. Motina išsigando, ir tada tėvai nusamdė butą Užpaliuose. Ten dvi savaites gyvenau“, – šypsojosi vyras. Kartais, kai leisdavo oro sąlygos, nuvažiuodavo mopedu, tačiau tik iki miestelio, kad milicija nepastebėtų – gaudydavo.