Vienos iš gražiausių ir lankomiausių Ignalinos krašto vietų rugpjūčio 15 dieną sulaukė Lietuvos Respublikos Prezidento Gitano Nausėdos dėmesio. Prezidentas kartu su žmona Diana dalyvavo šv. Mišiose Palūšės šv. Juozapo bažnyčioje, vėliau lankėsi Bitininkystės muziejaus tradicinėje Medkopio šventėje, o ant Ladakalnio, Prezidentų ąžuolų alėjoje, pasodino savo ir kovojančios Lietuvos vadovo Adolfo Ramanausko Vanago atminimui skirtus ąžuoliukus.
Tokį gražų, saulėtą ir ramų Žolinių rytą į Palūšės šv. Juozapo bažnytėlę su puokštelėmis rankose rinkosi ir parapijiečiai, ir iš toliau atvykusieji. Visi žvalgėsi garbių svečių. Prezidentą Gitaną Nausėdą ir ponią Dianą prie vartelių pasitiko Ignalinos rajono savivaldybės meras Laimutis Ragaišis, o prie plačiai atvertų paradinių bažnyčios durų svečių laukė Ignalinos parapijos dekanas klebonas Vidas Smagurauskas. Jis dėkojo Palūšės bažnytėlę ir tikinčiuosius pagerbusiai pirmajai šalies porai, visiems linkėjo gražių Švenčiausios Mergelės Marijos ėmimo dangun iškilmių.
,,Jūsų dalyvavimas – stipraus tikėjimo liudijimas ir nuoširdžios pagarbos mūsų krašto istorijai, kultūros paveldui ženklas. Telaimina jus dievas ir globoja dangiškoji motina Marija…“, – pasibaigus šv Mišioms svečiams visų parapijiečių vardu dėkojo klebonas ir priminė, kad Palūšės bažnyčia – viena seniausių ir unikaliausių Lietuvos bažnyčių. Jos vaizdas puošė vieno lito kupiūrą. Prezidentui buvo įteiktas paveikslėlis su įrėmintu, dabar jau istoriniu pinigu. Poniai Dianai dovanota lauko gėlių puokštė. Prezidentas ir pirmoji ponia užrašė linkėjimus svečių knygoje.
Sveikindamas visus susirinkusius Prezidentas G. Nausėda kalbėjo apie tikėjimo svarbą, maldos galią. ,,Man ir mielai Dianai garbė būti čia. Jums, šiai stipriai ir gražiai bendruomenei, noriu palinkėti drąsos, ramybės, džiaugtis vasara, kad pailsėję sugrįžtume į darbus toliau puošti Lietuvos…“, – sakė Prezidentas. Palūšės bažnyčioje dar džiaugtasi šventiniu klasikinės muzikos koncertu, kurį dovanojo jaunieji Ignalinos solistai, muzikantai ir jų mokytojai.
Iš Palūšės svečiai atvyko į senąjį Stripeikių kaimą, kur nuo 1978 m. veikia unikalus, vienintelis toks Lietuvoje Bitininkystės muziejus. Čia Žolinių dieną kasmet nuo 1984 metų šurmuliuoja Medkopio pabaigos šventė – viena seniausių etninio paveldo švenčių Ignalinos krašte. Prezidentas ir pirmoji ponia šeimininkų pasitikti su duona ir medumi. Juos prie muziejaus vartų pasveikino Aukštaitijos nacionalinio ir Labanoro regioninio parko direkcijos vadovas Gedas Kukanauskas, Saugomų teritorijų tarnybos vadovė Agnė Jasinavičiūtė, Bitininkystės muziejaus vadovė Danutė Indrašienė ir šventės vedėja menininkė Juventa Mudėnaitė. Vėliau savo padėkas ir palinkėjimus svečiams bei gausiai susirinkusiems į šventę jie išsakė nuo scenos. Prezidentui dėkota už atvykimą, atvežtas dovanas, visiems linkėta bičiuliautis, dalintis ne tik medumi, bet ir geru žodžiu, apkabinimu, pagalba vienas kitam.
Prezidentas G. Nausėda sakė, kad jo santykis su bitininkyste yra gana senas, nes jis dar vaikystėje matydavo bitutes prižiūrintį savo dėdę. ,,Šiandien noriu pasidžiaugti šioje gražioje vietoje matydamas tiek daug žmonių, tiek daug bičiulių. Švenčiame Žolines, todėl labai svarbu, kad saugotume savo tradicijas, gyventume dermėje su gamta. Būkime bičiuliai vienas kitam, būkite bičiuliai mūsų gražiai gamtai ir tegul gyvuoja stipri ir graži mūsų Lietuva“, – linkėjo jis.
Kiek anksčiau į muziejų atkeliavo Prezidento dovana – geltonas, žaliu Vyčiu puoštas bičių avilys. Jis pastatytas garbingoje vietoje, netoli nuo įėjimo, prie muziejaus vėliavos. Vardinį avilį dovanojo ir šventėje dalyvavęs Europos Komisijos atstovybės Lietuvoje vadovas Marius Vaščega, kvietęs puoselėti gamtos ir europiečių bičiulystę. Jis sakė, kad Europos komisija suskaičiavo, jog europiečiai turi apie 20 mln. avilių ir iš jų gauna maždaug 300 tūkst. tonų medaus per metus. Bitininkystė jungia Europą, todėl ir dovanotas avilys bus vadinamas Europos medaus aviliu.
Šventėje taip pat dalyvavo ir muziejaus darbuotojus bei svečius sveikino šią vietą ir jos žmones pamilęs Japonijos ambasadorius Ozaki Tetsu. Pasisveikinęs lietuviškai jis kalbėjo apie Lietuvos ir Japonijos panašumus, vieni kurių – meilė gamtai ir bitėms. Japonijoje bitutė – tai ypatingo susitelkimo, darbštumo ir gerovės simbolis. Ambasadorius išsakė viltį dar labiau stiprinti šalių draugystę ir žmonių bičiulystę. Lietuvos bitininkų sąjungos prezidentas Juozas Oleka dėkojo muziejui už ypatingą aurą, kvietė visus atsisakyti cukraus ir jį keisti medumi. Na, o Seimo nariams ir Prezidentui jis dėkojo už paskelbtą Bitininko dieną, kuri nuo šiol bus minima pirmąjį rugpjūčio šeštadienį.
Ignalinos rajono savivaldybės meras L. Ragaišis džiaugėsi svečiais, gausiai susirinkusiais žmonėmis, visiems linkėjo puikių akimirkų, įspūdžių, laiką leidžiant muziejaus šventinėse erdvėse, ragaujant medutį, perkant vaišes ir dovanas, išsivežant gerą nuotaiką, naują pažintį. ,,Bitininkystė nėra tik ūkininkavimas, tai – dūšia, tradicija, kažkas sakralaus, paslaptingo kaip ir bitelės gyvenimas. Pačios tradicijos perdavimas iš kartos į kartą nenyksta, tuo galima tik pasidžiaugti. Vien Ignalinos rajone yra 250 prekinių bitininkystės ūkių…“, – kalbėjo meras. Nuo visų ignaliniečių ir kraštiečių, kaip pagarbos ir atminimo ženklą, rajono vadovas šalies vadovui padovanojo Ignalinos krašto simbolį – menininko Raimondo Žievio iš granito ir metalo sukurtą leliją.
Oficialioji renginio dalis baigta tylos minute, kuria pagerbtas muziejaus bičiulės, nuostabios moters Zitos Kelmickaitės atminimas. Linkėjimų, dovanų ir dėkojimų šventėje būta daug, gražių ir nuoširdžių. Bitininkystės muziejaus vadovė Danutė ypač džiaugėsi bendradarbiais, visais bičiuliais, pagalbininkais ir talkininkais. Prezidentui ir poniai Dianai ji aprodė muziejaus erdves, žolynais išpuoštos Austėjos klėtelės magiją. Svečiai dalyvavo prie Austėjos skulptūros vykusioje medkopio padėkos ceremonijoje, ragavo duoną su medučiu, aplankė prekybininkų, menininkų kiemelius, bendravo su žmonėmis.
Šių metų šventėje muziejaus erdvėse vyko daugybė edukacijų, įsikūrė menininkų kūrybinės rezidencijos, kvietė bičių produktų, kulinarinio paveldo ir tautodailės darbų kermošius, veikė Medaus kiemas su išmaniojo avilio pristatymu, parodomuoju medaus sukimu. Buvo ir kino, ir teatro, muzikinių performansų bei rimtų paskaitų. Kultūrinį ir bitininkystės paveldą pristatė su muziejumi draugaujanti Japonijos ambasada. Džiugino įdomi muzikinė programa.
Trečioji vieta, kurią aplankė Prezidentas buvo legendas ir istoriją saugantis bei puikias panoramas atveriantis Ladakalnis. Čia susirinkę ignaliniečiai, grupė kraštiečių, Lietuvos gynybos, kultūros ir švietimo asociacijos jaunųjų savanorių laukė svarbaus momento – prezidentinių ąžuoliukų sodinimo. Šventinę nuotaiką kūrė folkloro ansamblis ,,Čiulbutė“. Jo vadovė Sigutė Mudinienė gražia tarmiška šneka priminė Prezidentų ąžuolų alėjos istoriją.
1937 gegužės 2 d. ant Ginučių piliakalnio pasienio policijos iniciatyva buvo pasodintas Lietuvos Respublikos Prezidento Antano Smetonos ąžuolas. Vėliau pastatytas ir paminklinis akmuo su užrašu. Nei paminklo, nei ąžuoliuko neišliko. Paminklinis akmuo atstatytas 1997 m., o ąžuoliukus nuspręsta sodinti kitoje vietoje. Ant Ladakalnio pirmuosius du – savo ir Lietuvos Prezidento Antano Smetonos – 1997 m. pasodino tuometinis Prezidentas Algirdas Brazauskas.
Ant Ladakalnio vykusioje šventinėje ceremonijoje dalyvavo garbus kraštietis, Lietuvos Nepriklausomybės akto signataras Česlovas Juršėnas. Būtent jo iniciatyva Prezidentinių ąžuolų alėjos sodinimo tradicija buvo pratęsta ir 2012 m. rudenį Prezidentė Dalia Grybauskaitė įamžino savo vadovavimą Lietuvai ir partizaninės kovos generolo Jono Žemaičio, Seimo pripažinto ketvirtuoju Lietuvos Prezidentu, atminimą. 2013 m. rugpjūčio mėnesį Prezidentas Valdas Adamkus kartu su savo ąžuolu pasodino ąžuoliuką Prezidentui Kaziui Griniui. 2013 m. rugsėjį Rolandas Paksas alėjoje taip pat pasodino du ąžuolus. Vieną iš jų – prieškario Lietuvos Respublikos Prezidento Aleksandro Stulginskio garbei.
Prasminga, kad šalia jau augančių dešimties ąžuolų pasodinti ir Adolfo Ramanausko – Vanago bei Lietuvos Respublikos Prezidento Gitano Nausėdos ąžuoliukai. Prieš sodinimą Prezidentas kalbėjo apie istorinę šios vietos reikšmę, ąžuolo, kaip tvirtybės ir ilgaamžiškumo simbolio, sodinimo gilią prasmę bei sakė, kad jo atliekamai pareigai suteikiama dviguba garbė. Prezidentas tikisi, kad šie ąžuoliukai prigis, žaliuos, o jis pats bus įpareigotas juos dar ne kartą aplankyti. 2018 m. lapkričio 20 d. Adolfas Ramanauskas Lietuvos Respublikos Seimo deklaracija pripažintas aukščiausiu tuomečiu Lietuvos valstybės pareigūnu ir su okupacija kovojusios Lietuvos valstybės vadovu. Buvo pasidžiaugta, kad tokiu svarbiu momentu dalyvauja ir ąžuoliuką sodins Adolfo Ramanausko Vanago anūkė pulkininkė leitenantė Inga Jancevičienė. Prisimindama senelį pareigūnė sakė, kad jis yra pasididžiavimas ir pavyzdys, kaip vienas žmogus savo besąlygiška meile Tėvynei gali labai daug: jis uždegė žmonių širdis, vadovavo partizaniniam pasipriešinimui, rašė ir rengė partizaninę spaudą, išleido knygą, tapo legendine asmenybe, nes kovojo net ir tada, kai pergalės nebuvo įmanoma pasiekti… Ąžuoliukų sodinimo ceremonijoje dalyvavo ir Lietuvos kariuomenės vadas generolas Valdemaras Rupšys. Gražios ir prasmingos buvo šio darbo akimirkos. Pasodinę ąžuoliukus visi norėjo nusifotografuoti su Prezidentu. Viena nuotrauka ypatinga – su kovojančios Ukrainos karių vaikais ir jų vadovėmis. O ,,Čiulbutė“ svečius ir toliau žavėjo savo dainomis, jų garsas sklido toli nuo kalno link mėlynuojančių ežerų… Prezidentinė ąžuolų alėja tegul auga, žaliuoja, saugo buvusių ir dabarties kartų bei jų iškiliausių asmenybių atminimą.
Legendomis apipintas, šešių ežerų apsuptas geomorfologinis gamtos paminklas Ladakalnis – viena gražiausių ir lankomiausių Aukštaitijos nacionalinio parko ir Lietuvos vietų. Jos pavadinimas siejamas su mokslininkų hipotezėmis apie pagonybės laikais ant šio kalno aukotas aukas deivei Ladai. Netoli Ladakalnio yra Ginučių piliakalnis, ant kurio stovėjusi Linkmenų pilis, valdoma Lietuvos karaliaus Mindaugo šalininko ir rėmėjo, sritinio kunigaikščio Lengvenio. Tad Ladakalnio apylinkės buvo svarbus XIII a. susikūrusios Lietuvos valstybės gynimo forpostas. Šitoj žemėj, nuo Ažvinčių, Minčios iki gūdžios Labanoro girios vyko partizanų kovos už Lietuvos laisvę. 1944 m. lapkričio mėnesį prie Ginučių piliakalnio į didelį mūšį stojo Vytauto apygardos Tigro rinktinės Beržo kuopos partizanai. Už pagalbą partizanams buvo sudeginti Jasiūnų, Radučio, Šiliniškių kaimai, sušaudytos kelios šeimos. Jų atminimui ,,Čiulbutė“ sudainavo ,,Nesprok žalias ąžuolėli“, sutartinę ,,Eisim, broliai, tūto tūtavo“. Prasmingai skambėjo ir ąžuoliukų sodinimą palydėję poeto Skroblaus žodžiai: ,,Sodinkim ąžuolus kaip atmintį, kaip priesaiką/ Būti stipriais, trokšti dangaus, trokšti šviesos,/ Pasiekti tai, kas milžinams galbūt pasiekiama –/ Išsaugot šalį, gražiausią vardą Lietuvos…“.
