Per kelis pastaruosius metus Utenoje gyvenančio medžio drožėjo 72 metų Edmondo Griškevičiaus kiemas pasipildė naujomis ąžuolinėmis skulptūromis. Istorija, senaisiais liaudiškais motyvais besidomintis kūrėjas džiaugiasi, kad gamtoje vis atranda išskirtinių medžio šakų ar kelmų, kurie puikiai dera prie drožybos darbų. Štai visai neseniai 12 arų kieme šalia mūrinuko ūkinio pastato įsikūrė šeimyna, pristatanti senuosius tradicinius lietuviškus amatus. Šiai idėjai įgyvendinti puikiai tiko iš kaimo atvežta sviestmušė, verpimo ratelis ir sena alaus statinaitė.
Kiemo, prie kurio sustoja dažnas praeivis, šeimininkas pasakojo, jog jam vaikystėje neteko drožti iš medžio, tačiau visąlaik labai rūpėjo prisiliesti prie drožybos. Jokių su menu susijusių mokslų nebaigęs, visą gyvenimą dirbęs vienoje didžiausių Utenos įmonių, išėjęs į užtarnautą poilsį vyriškis ėmėsi jam rūpimos veiklos – drožybos. Gerokai anksčiau pastebėjęs savo polinkį drožti iš medžio, vieną kartą draugo paragintas sukūrė paukštį, kuris tuoj atrado vietą jo namų kieme. „Viskas prasidėjo nuo erelio, – kalbėjo pašnekovas. – Kartą susitikau su draugu ir sakau jam, kad norėčiau pabandyti išdrožti paukštį erelį. Davė jis man didelį kelmą, bet perspėjo, kad išdrožti iš tokio didelio kelmo man būsią sunku. Tačiau man pirmasis darbas patiko: taip kieme atsirado erelis. Pasirinkau paukštį, nes man patinka gamta, gera joje būti. Didžiuojuosi, kad šalia erelio yra ir apuokas, kiti miško paukščiai. Jeigu man pirmas blynas būtų prisvilęs, galbūt būčiau daugiau nedrožęs“.
Idėjų niekada nestingančiam uteniškiui galvoje jau sukasi kita mintis – atiduoti savotišką duoklę savo kraštui ir išdrožti kunigaikštį Utenį. „Man labai patinka istorija, mėgstu gilintis į ją, – sakė meno kūrėjas. – Mano kieme stovi kunigaikščio Mindaugo, Eglės, žalčių karalienės, smuikininkės, Jūratės ir žvejo skulptūros. Norisi, kad legendos būtų įamžintos“.
Jis prisipažino, kad idėja nudrožti kunigaikščio Utenio skulptūrą yra išties sunkokai įgyvendinama, nes medžiagos apie tai beveik nėra, o apie Utenos kraštą valdžiusį kunigaikštį byloja tik legenda. Tačiau E. Griškevičiui tai nekelia didelio rūpesčio, mat neretai vos prisėdus prie medžio jau aišku, kaip atrodys vienas ar kitas kūrinys. „Čia padailinu, ten padailinu, pasižiūriu iš vieno šoko, iš kito, įvertinu, kaip išėjo…“, – juokėsi savamokslis drožėjas, kuriam nereikia iš anksto išskirtinai pasiruošti, drožybai jis nenaudoja eskizų.
Jis prisipažino, kad prakalbinti ąžuolą išties nėra lengva, tačiau, anot kūrėjo, sunkiausia yra rasti šios medienos.
Kūrėją labiausiai žavi jo paties rankomis sukurta šeimyna, kuri simbolizuoja senuosius tradicinius amatus. „Iš kaimo atsivežiau sviesto muštukę, verpimo ratelį ir bačkutę, – vardijo pašnekovas. – Šios mano skulptūros atspindi atskirus senuosius amatus – nuo siūlų verpimo iki alaus gamybos. Mano kieme – visi pagrindiniai amatai. Nusprendžiau, kad prie šios trijulės trūksta muzikanto su smuiku. O štai visai neseniai ir undinė atsirado“.
Poilsį gamtoje dievinantis ir dažnai su žmona Vida žvejoti vykstantis E. Griškevičius pasakojo, kad neseniai nuvykęs į žvejybą prie Indrajo ežero aptiko įdomų medžio kelmą, primenantį aštunkojį. Jo manymu, šis radinys puikiai tiktų prie undinės skulptūros. „Aš gamtoje dažnai randu labai keistų radinių, kurie labai praverčia mano kūrybiniam darbui. Štai vienąkart užgesusiame lauže aptikau apdegusio medžio gabalą, kurio išvaizda priminė tikro velniuko. Įsimečiau į kuprinę ir parsivežiau namo. Kiti eina ir nepastebi, kas guli po kojomis“, – didžiavosi vyriškis.
Savo namų kiemo erdves savo sukurtais šedevrais padabinęs uteniškis kuklinosi: apie drožybos darbų parodas kol kas negalvoja, tačiau kartais pamąsto apie tai, jog galėtų pretenduoti stoti į tautodailininkų gretas. Tačiau, kaip jis pats prisipažįsta, tam reikia ryžtis. Jam pritaria ir jo žmona, kuri dažnai pataria, kartu ieško idėjų internete, retkarčiais vyro sukurtų kūrinių fotografijas įdeda į socialinę erdvę.
„Šiandien mane džiugina tai, ką turiu savo kieme, – šyptelėjo pašnekovas. – Kaskart stengiuosi sukurti kažką nauja, nesinori kartoti. Vieną darbą drožiu, o jau galvoje sukasi mintis apie kitą kūrinį“.
