Maleckažemis (Tauragnų sen.) – kaimas beveik pusiaukelėje tarp Tauragnų ir Kuktiškių. Kažkada buvęs judrios kolūkio gyvenvietės centru, dabar gyvena nepalyginamai ramesnį gyvenimą, tik vasarotojai, savo sodybas prižiūrintys tėviškėnai įpučia kiek daugiau judesio. Kaimo senbuviai Danutė ir Gintautas Valkauskai bei jo mama Natalija Valkauskienė sakė, kiek iš žmonių girdėję, kiek kažkur skaitę, kad Maleckažemis vardą gavęs nuo kažkokio pono Malecko, kuris galimai turėjęs namus ant kalno ties kaimo sankryža (kelio, vedančio į Kuktiškes), pavardės.
Praeities pulsas
Pagrindinė kaimo gatvė pavadinta Piliakalnio vardu, taip vadinosi ir kolūkis, pavadintas gretimo Papirčių kaime stūksančio piliakalnio Piliakalnio pavadinimu (beje, ir dabar seniūnaitija, gyventojų sprendimu, pavadinta Piliakalnio vardu). Kažkada tapęs kolūkine gyvenviete, Maleckažemis turėjo ir savo kontorą, kultūros namus, biblioteką (trumpai veikė ir mokykla), čia pastatyta parduotuvė, nedidelis dviejų aukštų keturbutis atvykstantiems iš svetur darbuotojams. Fermose baubė karvės, bliovė prieauglis, būta daržovių, trąšų sandėlių, garažų mašinoms. Veikė ir lentpjūvė, kurioje darbas virte virdavo, nes veždavo medį ne tik iš viso rajono, bet ir iš Klaipėdos jūrų uosto (raudonmedį). Darbuotojus autobusu veždavo net iš Kuktiškių.
Žlugus kolūkinei sistemai, kurį laiką Maleckažemyje veikė žemės ūkio bendrovė, bet neilgai – žmonės už jiems priklausančius pajus viską išsinešiojo, liko tik fermų daugiašeimininkiai (o greičiau – bešeimininkiai) griuvėsiai. Tiesa, buvęs medinis sandėlis, kurio „trys durys“ priklauso Valkauskams, ventiliatorius nuo metalo vagių išsaugojo.
Kažkada pagrindinė Maleckažemio gatvė buvo asfaltuota (dar matosi asfalto likučių), bet vikšrinių traktorių geležiniai vikšrai sugadino dangą, veikė apšvietimas.
Plačiaekranis žmonių džiaugsmas
Išvežtųjų Daunių (vardininkas Daunia) namuose buvo įkurta kolūkio kontora ir kultūros namai. Vykdavo šokiai, rodydavo kiną. Anot G. Valkausko, į nemokamus kino seansus susirinkdavo daug žmonių, paprastą kiną atveždavo iš Utenos, o plačiaekranį, atgabentą LAZ’u, gal net iš Panevėžio, kartą per mėnesį demonstruodavo lauke. Tiesa, pašnekovas atsiminė, jį dar mažą tėvai bent porą kartų buvo nusivedę pas Žilalį – ten lauke birbiantis dyzelinis variklis „suko kiną“.
Atsiradus naujiems kultūros namams Tauragnuose, Kuktiškėse, kultūros namai Maleckažemyje buvo uždaryti, liko tik biblioteka, o kai „Piliakalnį“ prijungė prie Kuktiškių kolūkio, panaikino ir kontorą. Buvusiems kolūkiečiams dalijantis pajus, kultūros namai buvo privatizuoti.
Išgelbėtas kryžius ir kreivakojai viščiukai
N. Valkauskienė atsimena senąjį kaimo kryžių stovėjus prie kelio, netoli Valkauskų namų. Sovietmečiu prie kryžiaus imta statyti kolūkio techniką, kryžius pakrypo, jau ir senas buvo. N. Valkauskienės uošvis, baimindamasis, kad kryžius neatsidurtų po traktorių ratais, su namiškiais jį supjaustė ir sudegino.
Naujasis kaimo kryžius atsirado pačioje nepriklausomybės pradžioje, techniką, vamzdžius nusausinimui davė kolūkio pirmininkas Vigandas Leleiva, kryžių gamino vietiniai Jonas ir Vydas Jauniškiai.
Metalinis kryžius, skirtas jaunimui, stovėjo prie Jauniškių, pakeliui į Papirčius. Sovietmečiu buldozeris, platindamas kelią, jį nuvertė. Geri žmonės paėmė kryžių ir padėjo daržinėje – atėjus nepriklausomybei, atstatė jį kitoje vietoje. G. Valkauskas atsimena, kad tėvas liepdavo jiems, vaikams, einant pro kryžių nusiimti kepurę.
„Prieš Šeštines trys dienos yra kryžavos. Tada žmonės eidavo nuo vieno kryžiaus prie kito, giedodami giesmes. Per šias tris kryžavas dienas prieš Šeštines močiutė neleisdavo vištoms perėt. Nedėdavo kiaušinių, kad višta perėtų viščiukus. Nes jei vieną iš tų dienų padėsi kiaušinius, viščiukų kojos bus kreivos“, – sakė D. Valkauskienė. Jai pritarė anyta, kuri atsimena buvusi dar nedidelė, kai taip vienąkart nutikę jų namuose. Nuo tada mama niekada kiaušinių po višta per tas dienas nedėdavo.
Kiaulių padabojimas iš mokyklos suolo
N. Valkauskienė keturis skyrius baigė gretimuose Ryliškiuose. Vienoje klasėje turėjo sutilpti apie 40 mokinių. Pašnekovę mokė Angelė Tumėnienė ir Genė Araminaitė. Mikštienė mokė jos sūnų Gintautą jau perpus mažesnėje klasėje. Šioje mokykloje mokėsi ir Gintauto Nerijus, tik ketvirtoje klasėje jam teko pereiti į Tauragnus, nes Ryliškių mokykla, veikusi nuo 1921-ųjų, 1992 m. buvo uždaryta. G. Valkauskas atsimena mokytoją Balį Rastenį, gyvenusį netolimuose Gaideliuose. Atvažiavęs į mokyklą IŽ’u, klausia mokinių: „Nu kų šiandien, makiniai? Gal ainam ekskursijan – kiaulių padabot ferman?“ Sugrįžtam, nu kų – po ekskursijas jau ir namo!“ – juokėsi smagius mokyklos laikus prisiminęs Maleckažemio senbuvis.
Maiše parvežta armonika
Maleckažemyje nerasi nė vieno, kuris nežinotų muzikantų Virvyčių. Ir ne tik Maleckažemyje, apie juos žinota plačioje apylinkėje ir net rajone, nes vestuvėse anksčiau grodavo tik gyva muzika.
Pranas Virvytis sakė groti mokęsis tik iš klausos. „Natų nepažinojau, žinojau, kad yra rutuliukų pripaišyta, bet ką jie reiškia, nežinojau“, – juokėsi vyras. Anot jo, tik neseniai pradėjęs giedoti Tauragnų bažnyčios chore sužinojo, kas yra natos ir kaip pagal jas dainuoti, groti.
Muzikantas turi tėvo Peterburgo armoniką, kuriai, mano, jau bus daugiau nei šimtas metų: „Tėvukas atsivežė – šneka, kad iš Salaka – jų visiškai papiltų. Maiše atsivežė. Krovė krovė, sukrovė, balsus sudėja, visa kų – ir pradėja grot.“
Pats P. Virvytis, dar gyvendamas gimtuosiuose Papirčiuose ir būdamas trečioje klasėje, pradėjo groti akordeonu (instrumentas liko broliui išvykus muzikos mokytis į Šiaulius). Mokėsi kartu su draugu Antanu Lisausku. Vėliau tėvai sūnui nupirko „36 bosų mažutį akordeoniukų ir tada buvo labai gerai“. O brolis Jonas po keturių klasių išvyko į Šiaulius pas dėdę. Ten baigė vidurinę mokyklą, tuo pat metu mokėsi ir muzikos. Vėliau vadovavo Utenos alaus kombinato ansambliui, kapelai.
Konstruktoriaus darbo vaisiais džiaugiasi visi
P. Virvytis su tėvu, o paskui ir sūnumis grodami vestuvėse išmaišė visą Utenos rajoną. Tačiau tai ne vienintelis vyro talentas – pasirodo, muzikantas turi ir techninį supratimą. Parodė jis savadarbį traktoriuką, kuriuo vos spėja kaimynams sklypelius dirbti. Prie traktoriaus kabina ir plūgą, ir kaupiką, ir žolės smulkintuvą… Turi gabus vyras ir savadarbę malkų skaldyklę, jungiamą prie traktoriaus. Visam kaimui bulves kaupia, bulvienojus pjauna, bulves kasa… Nuvažiuoja net pas svainį į Kuktiškes. P. Virvytis sakė galįs važiuoti visur, net į Uteną – traktoriukas registruotas, draustas, o registracijos liudijime puikuojasi įrašas „savos gamybos“. Į savomis rankomis gamintą traktoriuką vyras įdėjo 1,6 litro „Ford Fiesta“ variklį. Kad sankaba nesudegtų ir atlaikytų ne vieną sezoną, konstruktorius įdėjo antrą, ZIL’o, pavarų dėžę.
Nors P. Virvytis, bebaigiąs 75 metus, be vaistų jau nebeišsiverčia ir nesigėdija savęs pavadinti senu, jis trykšte trykšta gera nuotaika bei energija. Tiesa, vestuvės – jau praeitas etapas, tačiau veiklos vyrui tikrai netrūksta („Kad krutu, tai krutu tikrai, užtai ir kūdas visas.“): jis ne tik gieda Tauragnų bažnyčios chore, dalyvauja UKC Tauragnų skyriaus kapelos „Tauragna“ veikloje, traktoriumi apdirba kaimiečių sklypelius, netrūksta darbo apie namus, o savaitgaliai pas jį ūžte ūžia ir nuo remontuotojų triukšmo: „Anūkai, jau baigias savaitė, skambina: „Seneli, ar keltukas per išeigines laisvas?“ „Laisvas, vaikai, važiuokit.“ Atvažiuoja, duodas anys čia visų dienų…“
„Neišsimt šitas versmes“
Palinko jovaras prie vartų
Šalia baltųjų jazminų.
Tu neseniai supai man lingėj,
Dabar gyvent jau išeinu.
Dar kaip norėčiau bėgt per pievas
Ir žaisti kūdikiu mažu,
Bet mane laisvė taip vilioja
Ir liepia eit tėvų keliu.
Dar nepraėjo pora metų,
Kai aš į mišką išėjau.
Užpuolė mane žiaurūs priešai,
Ir aš už grotų patekau.
Žiaurus likimas man taip skyrė
Sėdėt tarp sienų keturių.
Aš nematau, kaip saulė teka,
Negirdžiu balso vyturių.
Gal man išveš kur už Uralo
Tremtinių brolių aplankyt,
O gal už tolimo Baikalo
Sniegyne galvą paguldyt.
***
Paliksiu mylimą močiutę,
Sesutes, rūtas sėjančias,
Ir savo jauną mergužėlę,
Daržely gailiai verkiančią.
Ir tu neverk, sena močiute,
Kam laužai sau baltas rankas.
Sūnus aukojas gimtai žemei,
Aukok ir tu savas kančias.
***
Linelius raunu ne viena,
Vežimą kraunu ne viena.
Bet man širdelei kažko vis trūksta,
Kažko vis negana.
Kai nematau jo – neramu,
Kai pamatau jį – neramu,
Kad taip nors kartą jis palydėtų
Per lauką lig namų.
Kad palydėtų prietėmy,
Apsidairytų, ar vieni,
Kad apkabintų ir pabučiuotų,
Tada būčiau rami.
Parengė Daiva Čepėnienė
Iš Onos Ramankevičienės (Kazlauskaitės) surinktų dainų rinkinio
