Pokaris Verbūnų kaime (Utenos sen.) buvo sunkus kaip ir kitur Lietuvoje. Iš Verbūnų kilusi Zenona Kalytienė (gim. 1941 m.) pasakojo apie tėvo įkalini­mą, pokario vargus ir nepriteklius, o jos sesuo Vida Karklinienė, atsiradusi šiame pasaulyje šiek tiek so­tesniu laikotarpiu, prisiminė, kaip tirpdavo sviestas, užteptas ant šiltos naminės duonos.

Pasidalijo ne tik žemę

Anot šiuo metu Vilniuje gy­venančios Z. Kalytienės (Ilčiu­kaitės), jos senelis Dominykas Ilčiukas su broliu Aleksu pasi­dalijo ne tik žemę, bet ir neve­dusias seseris: Dominykas po savo stogu priėmė Cecilę (Ce­ciliją), o Aleksas – Adelę. Buvo dar ir trečias brolis Antanas, ta­čiau apie jį pašnekovė nieko pa­pasakoti negalėjo.

Pasak moters, kai 41-erių D. Ilčiukas 1940 metais mirė, visas ūkis atiteko vienturčiam sūnui Vytautui. Atėjus antrajai sovietinei okupacijai, jis neno­rėjo eiti į sovietų armiją, todėl slapstėsi, bet buvo sučiuptas ir kaip politinis kalinys įkalintas kažkur Tarybų Sąjungoje. Na­mie liko žmona su keturiais vai­kais ir vyro sesuo Cecilija.

Prisimindama sunkią vaikys­tę, verbūniškė pasakojo, kad duonos jų namuose nuolat sti­go – jos eidavo pirkti į Uteną. Žmogui duodavo po kepaliu­ką forminės duonos. Pasak jos, nebuvo ir drabužių, trūko apa­vo į mokyklą eiti… Lyg būtų ne­gana visų nepriteklių, iš Ilčiukų dar ir karvę buvo atėmę partiza­nai. Ir tik vieno iš partizanų mo­tina privertė sūnų grąžinti „vai­kams maistą“.

Kai Vytautas Ilčiukas po 10 metų grįžo iš tremties, gimė dar trys vaikai.

Z. Kalytienei motina pasa­kojo, kad šalia Ilčiukų miš­kelyje buvo apsistoję vokie­čių kareiviai. Kas rytą jie pas „kaimynus“ ateidavo prie šuli­nio nusiprausti. Nors pašneko­vė dar buvo labai maža, ji atsi­mena, kad vienas kareivis davė jai šokoladą. Kai kareiviai pa­sitraukė, vaikai į miškelį eida­vo pasirinkti tuščių konservų skardinių.

„Rusui vejant vokietį“, Il­čiukai slėpėsi kalne iškastame bunkeryje. Čia prisiglausti at­eidavo ir kaimynai Jankauskai, Kecoriai…

Pasibaidžiusio arklio auka

Anot Z. Kalytienės, jos tėvas gimė Rygoje (Latvija), o jo mama buvo latvė Darata Kublickaitė. Ji, sūnui grįžus iš kalėjimo, išvyko į Vilkiją (Kauno r.) pas giminai­tį agronomą Šimanauską prižiū­rėti vaikų. Moteris atsiminė, kad močiutė atvažiuodavo, atveždavo lauktuvių. Kai ji mirė, marti any­tą palaidojo Utenoje.

Pašnekovė pasakojo, kad jos motina Eleonora Kazokai­tė gimė netoli Sudeikių. Kilusi iš gausios (šešių vaikų) šeimos, anksti neteko tėvo Antano Ka­zoko, kuris per nelaimingą at­sitikimą vadelėms apsivynio­jus aplink ranką pasibaidžiusio arklio buvo partemptas namo. „Sudaužė labai, sirgo sirgo ir numirė“, – sakė moteris apie gal du kilometrus vilktą savo sene­lį. Jam buvo 41-eri. Prieš tėvo mirtį trylikametė E. Kazokaitė tarnavo pas Juknėnų Miškinius Kaune. Jie žadėjo mergaitei šviesesnę ateitį, tačiau ši turėjo grįžti namo, nes šeimai, ištikus tokiai nelaimei, labai reikėjo darbo rankų (vyresnysis brolis buvo neįgalus, o kiti dar maži).

Griežtos direktorės liniuotė

Z. Kalytienė baigė Vaikutė­nų septynmetę, paskui – vidu­rinę mokyklą Utenoje (mokėsi buvusioje „Saulės“ gimnazijos špokinyčioje).

Moteris atsiminė, kad septyn­metėje mokytojavo Tumėnaitė, Čirvinskaitė, Kondratavičiūtė, Boleslovas Strazdas su žmo­na, Briedžiai, Silickai (direk­torė Angelė Silickienė garsėjo griežtumu, neklaužadas mušda­vo liniuote). Pastarieji gyveno Vaikutėnų mokykloje, augino du sūnus. Vėliau persikraustė į nuosavą namą tuometinėje Juo­zo Gruodžio gatvėje Utenoje.

Į mokyklą tiek Vaikutėnuose, tiek Utenoje pašnekovė eidavo pėsčia, tik žiemą ją kartu su bro­liu apgyvendindavo pas gimi­naičius Utenoje.

Po vidurinės mokyklos mer­gina baigė pusės metų buhal­terių kursus Vilniuje ir buvo priimta dirbti apskaitininke Jo­taučių tarybiniame ūkyje – pa­dėjo mamai auginti mažesnius brolius ir seseris.

Išprotėjusios žydelkos gaisras

Pasak Z. Kalytienės, Verbūnų kapinėse iš jų šeimos nieko nėra palaidota, tačiau į jas per Vėli­nes Ilčiukai nueidavo. Kadan­gi mama prižiūrėjo mažesnius vaikus, į bažnyčią siųsdavo Ze­noną su vyresniuoju broliu, jie „parnešdavo“ šventes į namus.

Apie Verbūnų dvarą Z. Kalytie­nė žino tik tiek, kad jis priklausęs žydui. Motina pasakojo, jog dva­ras yra degęs. Gaisro metu išpro­tėjo žydelka. Vakarais pašnekovės motina girdėdavo šią šaukiant: „Pažar! Pažar!..“ Išprotėjusioji buvo laikoma uždaryta.

Šokiai vykdavo Verbūnų dva­ro kieme, pas Bernotus, Zabu­lius, tačiau pagrindinis kultūros centras buvo Vaikutėnų dvaras, kuriame ne tik vykdavo šokiai, vaidinimai, bet ir buvo įsikūru­si biblioteka.

Pasak Z. Kalytienės, už jų tvarto driekėsi Didžioji pieva. Aukštas kalnas, nuo kurio vai­kai važinėdavosi rogutėmis, va­dintas Alaušų vardu. Kol pri­klausė teisėtiems savininkams, kalnas būdavo pjaunamas, vė­liau kolūkis ant jo sėdavo ja­vus. Skardelis – šlaitas, kuriame buvo iškastas bunkeris, jame karo metu slėpėsi Ilčiukai ir jų kaimynai. Bulves užkasdavo Duobėse, o Ažukluone vadintas kalniukas giminių Ilčiukų link. Rašės upė Ilčiukams buvo žino­ma Olos vardu.

Sodyboje buvo molinis tvar­tas, klojimas, pirtis. Anot Z. Kalytienės, namas, anksti mirus jos seneliui, taip ir liko ne visiškai įrengtas. Tėvas nebu­vo labai ūkiškas… Melioracija apie 1963 metus privertė Ilčiu­kus persikraustyti į Vaikutėnų gyvenvietę, kurioje pašnekovės vyras su kitu Ilčiukų žentu pa­statė mūrinį namą. Tėvas labai nenorėjo kraustytis iš gimtųjų namų, kuriuos nugriovė. Netoli senosios sodybos, prie Verbūnų užtvankos, namą šiuo metu turi pasistatęs pašnekovės brolis.

Butelio neduodantis arklys…

Utenoje gyvenanti Z. Kalytie­nės sesuo V. Karklinienė atsi­minė, kad tėvas, kaime vadintas Vyciumi, labai mylėjo arklius, jam buvo svarbu turėti gerą ve­žimą. Jei būdavo išgėręs (ypač, jei kas nors matydavo), stovin­tį arklį apsikabindavo per pilvą rankomis ir kojomis, pakibda­mas ant gyvulio. Tokiu būdu pa­rodydavo, kad arklio visai nėra ko bijoti. Vis dėlto V. Karkli­nienės vyras, miesto vaikas, ar­klio privengdavo. Kai savų vyrų kompanija pritrūkdavo butelio, siųsdavo jauniausiąjį – Algir­dą Karklinį – paprašyti uošvės degtinės, kurios ji visada atsar­goje turėjo. Tas bijodavo eiti į tvartą, kur E. Ilčiukienė melž­davo karvę, nes ten skersai pra­ėjimo stovėdavo arklys, todėl barbendavo į langą ir šaukda­vo: „Močiut, gal gali paskolin­ti – mums reikia butelio.“

Uteniškė labai bijodavo griaustinio – apie jo nenuspė­jamas „išdaigas“ prisiklausyda­vo iš suaugusiųjų pirtyje. Jei tik mama išeidavo į Uteną ir imda­vo dangus grumėti, tai ji grieb­davo jaunesniuosius broliukus už rankų ir bėgdavo pas kaimy­nus Kecorius. Kartą jiems sė­dint ant krosnies, žaibas trenkė į sodyboje augusį storą maume­dį. Iš po juo stovėjusio avilio iš­sigandusios bitės puolė pro lan­gus lipti gryčion…

Išdykusios varlas, maukiančios pieną

Oloje pašnekovės motina skalaudavo žlugtą. Per ją buvo nutiestas medinis tiltas, kuris ne visada buvo geros būklės, tačiau būtent juo E. Ilčiukie­nė, susisodinusi į vežimą visus vaikus (kiekvienam duoda­vo po kepaliuką), važiuodavo į Rašę pirkti duonos. Kauno gatvėje vaikams nupirkdavo ir barankų, kurias jie paten­kinti kirsdavo grįždami namo. „Duoną mama kepdavo ir pati. Paskutinį pagranduką nešdavo į alyvos krūmą netoli namų, kad atauštų. Šviežiai sumuš­tą sviestą dar ant šiltos duo­nos tepi – ir ištirpsta… Lauk­davom, kada keps. Minkyti duonos man neteko. Jai min­kyti reikia stiprių rankų – kai duona atšoka nuo kubilo, tada skaitosi, kad išminkyta.“

V. Karklinienė atsiminė pas Uliūtę (Julijoną?) Bernotaitę vykdavus gegužines pamaldas. U. Bernotaitė gyveno viena. Iš šokių eidami pašnekovės bro­liai sugalvodavo seną moteriškę paerzinti. Iš šalia Olos esančios versmės išgerdavo (kartais ir iš­pildavo) įleistą pieną. Kai kaž­kurį iš jų nutvėrė, tai senoji vis­ką iškalbėjo: „Aš tavi mažų da padabodavau, aš tavi prausiau. Būčiau viedri prigirdžius, jeigu būčiau žinojus, kad tu taks už­augįs būsi. Būtum negyvenįs… Mylėjau, varlas, jus, nu kam jūs šiteip darat?..“