Anykščių menų inkubatoriuje kurianti menininkė Živilė Kairytė pasakojo, kad jaunatviškas entuziazmas ir noras pamatyti pasaulį buvo toks stiprus, kad neliko nei baimių, nei nerimo apkeliauti aplink pasaulį su kūdikiu ant rankų. Su savo vyru ir pirmagimiu sėdo į jachtą ir pirmiausia išplaukė į Norvegiją: nors iš anksto neplanavo ilgai apsistoti, pora čia gyveno ir dirbo kelis metus. „Mūsų tikslas buvo tik peržiemoti šioje šalyje. Vyras rengėsi dirbti, o aš auginti vaiką. O paskui planavome keliauti aplink pasaulį. Tikslas buvo labai romantiškas, o realybėje išėjo visai kitaip“, – juokėsi moteris. Kiek vėliau sužinojusi, kad laukiasi antrojo sūnaus, ir pajutusi, kad kelionė jūra reikalauja daugybės išbandymų ir kantrybės, moteris nusprendė pasirinkti žemiškesnį gyvenimą. Tvirtai nusprendusi grįžti į Lietuvą, pora jau prieš pirmąjį karantiną įsikūrė vaizdinguose Anykščiuose ir paniro į kūrybinius ieškojimus. Ir dėl šio žingsnio nė kiek nesigaili.

Živile, atskleiskite, kodėl savo gyvenime pasirinkote tapytojos kelią?

Aš buvau tikra vilnietė, o vyras klaipėdietis, o didmiestyje nenorėjome gyventi. Anykščiai garsėja kaip savotiška kultūros sostinė, todėl ne kartą mes atvažiavome, dairėmės, domėjomės, kas ką parduoda, buvo įdomu, koks gyvenimas čia verda. Neslėpsiu – labai sužavėjo gamta su Šventąja, Šimonių giria… Puikūs žmonės: su kuo teko bendrauti – tie labai malonūs. Nors kol kas gyvename šalia Anykščių, nusipirkome namą pačiame mieste, dabar tvarkomės ir netrukus įsikursime.

Anuomet, kai dirbau Vilniuje, ieškojau dvasinės atgaivos ir ją rasdavau privačiai besimokydama tapybos. Jutau, kad į šią sritį noriu nerti kuo giliau. Man vaikų auginimas buvo kitoks etapas: tai laikas, kuomet nesinorėjo grįžti į ofisus ir dirbti administracinį darbą. Noriu pabandyti įgyvendinti tai, kas man yra arčiau širdies. Atvažiavusi gyventi į Anykščius, sužinojau apie menų inkubatorių, atsirado ir laisva patalpa, kurioje dabar tapau paveikslus. Šioje patalpoje įsikūręs ir mano vyras – garso režisierius.

Esate baigusi politikos mokslus, o pasirinkote meną. Ar nebuvo sunku žengti tokį drastišką žingsnį?

Daugelis menininkų nuolat tvirtina, kad piešti pradėjo dar ankstyvais vaikystės metais. O aš negaliu tuo pasigirti (juokėsi). Gal kokioje 10 klasėje prasidėjo dailės istorija, kuri pradėjo man patikti. Buvo galimybė išsilaikyti dailės egzaminą, tačiau tuo metu patingėjau. O politikos mokslus rinkausi vien todėl, kad labai gerai sekėsi mokslai ir puikiai išlaikiau egzaminus.

Kokį pasaulį vaizduojate savo kūrybos darbuose?

Dažniausiai iliustruoju knygas, o štai dabar ruošiu atvirukų seriją. Turėčiau iki Kalėdų suspėti. Labai norėčiau išleisti bežodę knygą apie karalaitę, tačiau kol kas neaiškus jos finansavimas. Mano paveiksluose dažniausiai vaizduojami pasakų personažai. Nesu užsibrėžusi, kad juose turi būti būtinai tik pasakų herojai, tačiau savaime taip išeina ir viskas. Žinoma, galima rasti gamtos motyvų, gyvūnų. Aš esu įsitikinusi, kad mano darbuose yra tarsi pasakojama kažkokia istorija. Atskira mano tapybos darbų tema – motinystė. Tai yra kasdienybė, buvimas su vaikais…

Vaikystės metu labai mėgau pasakas. Galbūt mano tapyboje galima rasti sąsajų su vaikyste. Piešiniai – lyg raktas, atrakinantis tai, kas glūdi pasąmonėje.

Įtakos kūrybai turi ir gamta. Čia semiuosi ramybės, idėjų, jėgų, labai mėgstu pasivaikščiojimus.

Kuris darbas labiausiai atspindi Jūsų nuotaikas?

Norėdama išbandyti temperos dažus, eskizų sąsiuvinyje įamžinau meile sujungtą vyro ir moters šokį. Iš pradžių nesirengiau tapyti žmonių veidų. Liejau abstrakčią akvarelę, norėjau pavaizduoti kalnus. Tačiau juose pamažu ėmė ryškėti vyro veidas, o paskui šalia jo išėjo ir moteris. Čia vaizduojami santykiai tarp vyro ir moters, juntama jų tarpusavio energija. Tas santykis – tai šokis.

Ar tapybai svarbus emocinis nusiteikimas?

Aš manau, kad taip. Nesu profesionalė menininkė. Tarkim, jeigu esu vienoje būsenoje, negaliu nutapyti piešinio kitaip. Jei kažkas viduje nėra gerai, kūrinys tikrai nebus labai nuotaikingas. Mano nuomone, ką bedarytum, viskas turi išplaukti iš vidaus, iš širdies. Visose srityse tas pats: tiek tapyboje, tiek muzikoje…

Vytauto Ridiko ir Ž. Kairytės asmeninio archyvo nuotr., Vytauto Ridiko video