Vaikutėnuose įsikūrusi Odetos galerija gyvuoja tik pusmetį, tačiau sunku būtų suskaičiuoti, kiek joje vyko parodų pristatymų, susitikimų su žinomais žmonėmis ar edukacijų. Šių erdvių šeimininkė tautodailininkė Odeta Tumėnaitė-Bražėnienė džiaugiasi, kad jos namuose sukaupti vertingi kūriniai rado vietą, o Vaikutėnai tapo savotišku kultūros traukos židiniu.
Lapas diktuoja temą
Vaikutėnų laisvalaikio salėje, po kurios stogu glaudžiasi Odetos galerija, juntama tikra rudeniška dvasia – kieme pūpso geltoni moliūgai, šalia pagrindinių durų pintinėse sukrauti raudonskruosčiai obuoliai, o pravėrus duris pasitinka O. Tumėnaitės-Bražėnienės karpinių iš medžio lapų paroda. Pačioje galerijoje šiuo metu eksponuojamos Eglės Skardžiūtės originalios keraminės skulptūros.
„Labai džiaugiuosi, kad žmonės net ir iš atokesnių kaimų ar tolimesnių miestų atranda Uteną, Vaikutėnus, kur niekuomet nėra buvę, ir aplanko parodas Odetos galerijoje. Ieškau labai originalių kūrėjų, kurių darbai galėtų būtieksponuojami mažoje erdvėje“, – teigė O. Tumėnaitė-Bražėnienė. Ji pridūrė, kad parodų atidarymus ateityje žada rengti sekmadieniais, kurie, jos manymu, būtų tinkamiausias laikas pasidžiaugti kūryba ir vieniems kitais.
Karpyti rudens nuspalvintus medžių lapus tautodailininkė pradėjo prieš kelerius metus. „Tiesiog vaikščiojau parke ir pakėliau po kojomis nukritusius lapus, parsinešusi namo pabandžiau karpyti. Niekad to nebuvau dariusi – man itin kirbėjo noras pabandyti, ar ši medžiaga pasiduos žirklėms, peiliukui. Kasmet, kai ateina ruduo, aš mėgaujuosi lapų karpymu“, – prisipažino karpinių meistrė, kuri per kelerius metus sukaupė nemažą karpinių iš lapų kraitę.
Paklausta, ar nukritęs medžio lapas turi būti specialiai paruoštas karpyti, pašnekovė akcentavo, kad ne paruošimas svarbiausia, o laikas, kada lapai nukritę. „Niekada neskinu lapų nuo medžių. Man patys gražiausi nukritę ant žemės – tuomet būna dailiai nusispalvinę. Žinoma, jei lapai šlapi, jie turi nudžiūti. Perdžiūvęs lapas irgi netiks, nes trupės. Taigi lapai tinkamiausi labai trumpą laiką“, – pasakojo tautodailininkė.
Iškarpyti lapai tinkami nedideliems paveikslėliams, knygų skirtukams ar atvirukams gaminti. Paveikslai su karpiniais iš lapų didelio susidomėjimo sulaukė ir per Lietuvos dainų šventės metu vykusią mugę – žmonėms buvo labai įdomu, jų akys nepratę prie tokio išskirtinio meno. Originalūs darbai buvo nupirkti ir iškeliavo net į tolimiausius pasaulio kraštus.
Paklausta, kuo karpinys iš medžio skiriasi nuo karpinio iš popieriaus, kūrėja atsakė, kad medžiaga padiktuoja ir temą, nes lapas niekuomet nebus absoliučiai simetriškas, karpant paliekamos lapelio gyslutės. „Lapas – įnoringesnė medžiaga: dažnai įtrūksta, įplyšta. Taip pat kiekvieno medžio lapas yra visiškai kitoks – ir išvaizda, ir struktūra. Lapai diktuoja temas. Paėmus lapelį taip ir norisi pavaizduoti gamtą, gamtos motyvus. O didesniame lape galima pavaizduoti ir namus, žmones, jų gyvenimus… Nors medžio lapas mažas, jame telpa viskas“, – apie karpymo subtilumus kalbėjo menininkė, kuri prisipažino, kad jai labai smagu karpyti paukščius. „Gal todėl, kad toks metas: lapai krinta, paukščiai išskrenda“, – paaiškino ji.
Molio sesės
Šiuo metu Odetos galerijoje eksponuojama E. Skardžiūtės originalių keraminių skulptūrų paroda labai dera prie galerijos interjero galbūt todėl, kad kiekvienas čia esantis dirbinys atradęs savo vietą, iškart pritraukia lankytojo dėmesį.
Vilniuje gyvenanti ir savaitgalius tėvų namuose Jūžintuose (Rokiškio r.) leidžianti E. Skardžiūtė į Odetos galeriją atgabeno savo sukurtas molines močiutes-angelus. Visos spalvingos skulptūrėlės atvaizduoja senyvo amžiaus moterėles, kurios kažką veikia: vienos neša kibirėlį su vienu obuoliu, kitos nerūpestingai it vaikai supasi. Visos jos papuoštos angelo sparnais, tarsi pasirengusios skristi, pakilti į aukštybes. Parodos autorė kartu su seserimis Lina ir Vaiva, pasivadinusiomis molio sesėmis, kuria ir lipdo savaip, savo modelius, o jas visas vienija bendras kūrybos braižas – spalvų gausa ir dekoravimas spalvotais taškeliais.
„Mano močiutės sparnuotos gerumu, išmintimi ir polėkiu. Jos seka akimis kiekvieną, atėjusį jų aplankyti, ir paslaptingai šypsosi. Man labai pasisekė – turėjau nuostabius senelius: kantrius, rūpestingus, mylinčius. Nepamenu nei draudimų, nei barimų. Vaikystės kaimas man išliko kaip visiška laisvė, saugumas ir meilė. Seneliai rūpinosi manimi nepastebimai. Tą saugumo ir meilės jausmą aš vis dar turiu – jis lydi mane per gyvenimą“, – savo kūrybos parodą Vaikutėnuose apibūdino E. Skardžiūtė.
Švenčia ir gimtadienius
Odetos galerija gyvuoja pusmetį. Paprašyta apibūdinti šį laikotarpį, jos įkūrėja pasidžiaugė čia vykstančių parodų, poezijos vakarų, susitikimų, edukacijų gausa ir maloniais prisiminimais. „Šiuo metu veikia penkta paroda. Per šį laikotarpį tai yra išties daug. Tie, kurie nespėja į parodos atidarymą, atskuba vėliau. Visi žino, kokios ypatingos parodos čia rengiamos“, – teigė pašnekovė.
Apžvelgdama šį laikotarpį, žinoma kūrėja pasakojo, kad neretai atvyksta žmonių grupelės, tarkime, švęsti gimtadienių, kuriuos nori paminėti išskirtinai, ypatingai. Susirinkusiems vedamos įdomios kultūrinės edukacijos, o paskui valgomas tortas. „Tokios akimirkos – itin įsimintinos“, – pabrėžė O. Tumėnaitė-Bražėnienė. Ji prisipažino, kad labai džiaugiasi Vaikutėnų kaimo bendruomene, tad visuomet čia gyvenančius žmones kviečia užeiti.
Štai neseniai medžio drožėjas Algirdas Kamliauskas išdrožė kelias originalias pakabas drabužiams pasikabinti. „Kadangi aš atėjau čia, į Vaikutėnus, man labai svarbu, kad galeriją lankytų ir vietiniai. Kartais sužinoję apie čia vykstantį renginį registruojasi kitų miestų žmonės, o aš pirmiausia laukiu vaikutėniškių“, – ateiti ragino tautodailininkė.
Odetos galerija tapo traukos centru – tai įrodo gausybė renginių ir į juos susirenkančių dalyvių, tad skeptikams, kurie iš pradžių kritiškai žiūrėjo į visa tai, privačios galerijos įkūrėja gali drąsiai atsakyti, kad tikrai ne visi kultūros židiniai gali sulaukti tiek dėmesio. Štai viena lietuvaitė iš Brazilijos atvyko į Lietuvą – čia aplankė Vilnių, Kauną ir Vaikutėnus.
Autorės nuotr.