Kulinių kaimas (Saldutiškio sen.) – tai trijų kiemų viensėdis, besišliejąs prie Ūkojo ežero.
Šiuo metu du kiemai priklauso Kindurių palikuonims, o vienas – Rukams, tačiau anksčiau būta keturių sodybų ir visose jose šeimininkavo Kinduriai. Senelio statytuose namuose gyvenanti Aldona Uogintienė (Kindurytė) žino, kad šiame kaime gyveno ir jos prosenelis Gabrys. O štai Danutė Mačiulienė (Kindurytė) Vilniuje gyvena nuo tada, kai baigė Kirdeikių vidurinę mokyklą, tačiau vasarą ji dažna viešnia tėviškėje.
Saugus saniutės glėbys
Anot D. Mačiulienės namus statė senelis Mykolas Kindurys. Jis mirė anksti, sužeidus arkliui. Anūkė senelio nepažino, tad apie jį mažai ką tegalėjo ir pasakyti. M. Kindurys turėjo šešis vaikus. Anupras išvyko į Ameriką. Sukūręs ten šeimą su lietuvaite, palaikė ryšį su gimtaisiais namais, parašydavo, atsiųsdavo nuotraukų. Ryšys nenutrūko ir su Anupro vaikais, turinčiais lietuviškus vardus. Tačiau išvykėlio anūkai sukūrė mišrias šeimas, užmiršo lietuvių kalbą. Antanina nutekėjo į Mineiškiemį (Saldutiškio sen.), Malvina – Linkmenis (Ignalinos r.), Julė – Pažiezdrį (Ignalinos r.). Kazimieras liko namie, o viena dukra anksti mirė.
Saniutė Domicėlė Šilinikaitė, kilusi iš Kirdeikių, mirė, kai pašnekovė ėjo į šeštą klasę. Anūkė prisimena močiutę buvus nedidelio ūgio, visada su skaryte. Ji labai mylėjo savo anūkėles, Danutę ir Almą. Visada plačiu glėbiu apsaugodavo nuo tėvų pabarimų ar net vytinės.
Kaimiečio paprastumas ir pagarba mokytojui
Mokyklą D. Mačiulienė lankė Kirdeikiuose. Pradinukai mokėsi Jono Paukštės privačiame name. Pirmokus ir trečiokus mokė vienas mokytojas, antrokus ir ketvirtokus – kitas. Pirmoji pašnekovės mokytoja buvo Vanda Kliukienė. Nuo penktos iki vienuoliktos mokėsi vidurinės mokyklos pagrindiniame pastate. Kai ji buvo aštuntoje ar devintoje klasėje, prie mokyklos pristatė baltų plytų priestatą, savo triūsu vasarą prisidėjo ir mokiniai. Vaikų buvo nemažai, ypač aukštesnėse klasėse – D. Mačiulienės laidą baigė trys vienuoliktos.
Į mokyklą traukdavo pėsčiomis, žiemą per pusnynus arkliu veždavo tėtis. Ateidavo vaikų ir iš kitos Ūkojo ežero pusės – kas į vežimą, kas ant pavažų…
„Mokytojas buvo šventas dalykas. Į tą, kuris atsikalbinėdavo prieš mokytoją, visi žiūrėjo neigiamai. Mokytojui buvo didžiulė pagarba“, – apie pagarbą mokytojui kalbėjo buvusi pedagogė.
Ji palygino ir kaimo žmonių paprastumą su miestiečių susvetimėjimu: einant Kirdeikiuose gatve, kiekvienas sutiktas pasisveikins, o Vilniuje to paties devynaukščio gyventojai ne visada „laba diena“ ištars. Vis dėlto moterį džiugina per tris laiptus lekiantys mandagūs jaunuoliai – gal per greitai ir per dažnai mes nurašome jaunąją kartą?..
Pirmoje klasėje niekas vaikų neklausė, ar jie nori būti Lenino anūkais, tiesiog į atlapą įsegdavo raudoną žvaigždutę, ir viskas. Mergaitei sukilo kažkokie sunkiai paaiškinami jausmai, grįžusi namo labai verkė ir sakė neisianti į mokyklą. Kitą dieną tėvas paėmė už rankos dukrą, kitoj suspaudė ženklelį ir nuvedęs į mokyklą atidavė jį mokytojai.
Bažnyčioje – savas varpas
Pasak A. Uogintienės, Kuliniai gavo pavadinimą nuo žodžio „kulys“: „Kaimas tokiame kuly, čia – ežeras, čia – ežeras ir va toks kulys (pagal lietuvių kalbos žodyną, kulys gali reikšti ir įlanką, iškyšulį, užsisukimą, vingį, kampą, gabalą ar kraštą – aut. past.). Sakė, taip ir pavadino Kuliniais.“ Pašnekovė iš senelio yra girdėjusi, kad anksčiau kaimas vadinosi Ginaitiškiu (D. Mačiulienė ir jos sesuo Alma iš tėvo girdėjusios kaimą vadinant Ginteniškiu – aut. past.), tačiau kodėl paskui pakeitė savo pavadinimą, nežino. Kaimas buvo rėžinis.
A. Uogintienė pasakojo, kad senelis Benediktas Kindurys daug prisidėjo prie 1927 m. iškilusios Kirdeikių bažnyčios statybų (daug bažnyčiai aukojo ir giminaitis Vincas Šidla, gyvenęs kitapus Ūkojo ežero, kartu su B. Kinduriu vykęs uždarbiauti į Ameriką). Jis šv. Jono Krikštytojo paveikslą didžiajam altoriui padovanojo. Ir bažnyčios komiteto nariu išbuvo 25 metus. O bene svarbiausia, kad Kirdeikių bažnyčiai padovanojo didįjį varpą, ant kurio užrašytas dovanotojo vardas, tad anūkei visada sakydavo: „Žinok, kai skambės varpas, čia – mano varpas. Visos mūsų šeimos.“ Senelis mirė 1949 m. sausio 20 d. Kol velionį nuvežė iki bažnyčios, visą laiką skambėjo jo vardu pavadintas varpas, savo skambesiu jis bažnyčios geradarį lydėjo ir į kapines. Apie tai pašnekovei pasakojo giminaitė Bronislava Rukšėnienė, dalyvavusi B. Kindurio laidotuvėse.
Gegužinių, birželinių pamaldų kuliniečiai eidavo į Kirdeikių bažnyčią. Sekmadienį dievobaiminga Kindurių šeima nieko nedirbdavo. Taip patys gyveno, taip ir vaikus išaugino. Jei eidavo pėsčiomis, kulniuodavo basi, apsiaudavo tik Kirdeikiuose, po bažnyčios vėl nusiaudavo. Prieš bažnyčią visada ežere nusiprausdavo, jeigu būdavo šalta – šeštadienį kūrendavo pirtį.
Kol nebuvo bažnyčios Kirdeikiuose, žmonės traukdavo į Linkmenis. Ten kunigavo tas pats Juozas Breiva, kuris paskui statė Kirdeikiuose maldos namus. Beje, veiklusis kunigas pastatė ne tik bažnyčią, bet ir jai priklausiusius ūkinius pastatus: klojimą, tvartą, namus tarnams… Kad būtų kur susieiti jaunimui, pastatė ir salę. Bažnyčia turėjo savo dūdų orkestrą. Reikia nepamiršti ir to, kad ant dvasininko pečių gulė ir naujos parapijos įsteigimo rūpesčiai.
Naktinės „buožių“ maldos
A. Uogintienė pasakojo, kad jos senelis paliko žmoną su keturiais vaikais ir išvažiavo į Ameriką užsidirbti (vyriškus darbus padėdavo nudirbti jo nevedęs brolis). Sunkiai dirbo prie cemento, paskui kiek lengviau tabako gamykloje. Grįžęs nugriovė nedidelę grytelę, kurioje prieš tai gyveno, ir pastatė didelį namą. Pastatė ir du klojimus: vieną grūdams, kitą – šienui. Buvo ir du svirnai, tačiau sovietai liepė nugriauti vieną klojimą ir vieną svirną – išsivežė sienojus. Likusį klojimą kolūkis naudojo kaip sandėlį. „Po senelio mirties 1949 m. mus subuožino. Ir mes Sibiran buvom vežami. Mes, mažiukai vaikai, aš ir brolis Julius (Povilas gimė vėliau – 1956 m.), būdavo, tėvai pasako, kad jau supa namą, tai ir einam į krūmus kur ar pas žmones. Mama su broliu vienoj vietoj, aš su tėčiu – kitoj. Alksnyne tėtė prikerta šakų, mama paklodę kokią užtiesia – ir mes gulim su broliu. O mama naktį poterius kalba, tėtis girdi: kaime šunes loja, tai į alksnį įlipa ir žiūri, taigi jeigu ateis – išveš“, – pasakojo A. Uogintienė.
Dievas siųsdavo tą pačią rūšį
A. Uogintienė, gimusi 1941 m. kovo 31 d., atsimena dar buvusi visai vaikas, kai paežeryje tįsojo balinamos drobės. Ji ėjo su krikšto mama, o iš kitos ežero pusės jas apšaudė – kulkos kapojo žemę aplink. Laimei, moteris neleido išsigandusiai mergaitei bėgti – iškart būtų nušovę. Per karą bešaudydami rusai supleškino pirtį.
„O, Jėzau, kokie baisūs buvo laikai, kai buvo skrebai ir partizanai! O Jėzau Marija, kokie buvo baisūs laikai! Prisimenu kaip vaikas: ateina vieni, prineša šiaudų. Va čia, šitam kambary, guli, o naktį beldžia į duris, duoda. Ką dabar žinai, kokie… O tėtei liepia eit daryt duris, tėtį pirmą stumia. O mes ant pečiaus suvaryti būdavam. Bet Dievas davė, kad kurie miega, to rūšis ir beldžiasi. Jeigu ruskiai, skrebai miega, tai skrebai ir beldžia. Išeina tie, jau viską surenka, iššluoja, šiaudus išneša – vakare ateina kiti, partizanai. Jiems irgi paklok – ir guli“, – apie pokario neramumus pasakojo Kulinių gyventoja.
Pažinojo ji ir sovietams dirbusį agentą-smogiką, iš netolimų Ripaičių kilusį Juozą Bulką. Ateidavo jis ir išsivesdavo šeimos galvą ar kokias duris atidaryti, ar kelią parodyti. Tą darydavo ir skrebai. Ateidavo ir partizanai, tačiau su jais buvo kiek kitaip, nes tarp jų buvo daug savo krašto žmonių.
Tiek skrebai, tiek partizanai naudojosi kaimiečių kinkiniais – pasiekę savo tikslą, trečią ar ketvirtą parą gyvulius paleisdavo – šie patys grįždavo namo.
Pasak A. Uogintienės, savivalės netrūko nei iš vienos, nei iš kitos pusės: nusišauna šeimininkų kiaulę ir išsiveža. „Iškepa duoną mama. Tai ir duonos nebelieka, nebeturim. Visiems valgyti reikia. Va čia rūsys yra, tai ant to rūsio [dangčio] pakloja paklodę, sudeda malkų mums, mes su broliu šulinius statom iš tų malkų, o rūsy – duona. Kad neliktumėm be duonos“, – pasakojo duonos sargybinė. Skrebai šniukštinėdavo visur: pavogė tėvų auksinius žiedus, net spintas išardė – plikos sienos liko.
