Senovinis Rokiškio rajone įsikūrusio Ilzenbergo dvaro gyvenimas vyko gamtos ritmu – ką rudenį valgė dvariškiai, kol nežinojo bulvių, ir kuo vaišino iškilius svečius? Ką dvare veikė jo įkūrėjas Livonijos ordino riteris pasibaigus kryžiaus karams baltų žemėse? Paslapties skraistę praskleisti padėjo Ilzenbergo dvaro ir ūkio direktorė Diana Jokimčienė. 

Kalaviją iškeitė į prekybą

Dvaro istorija prasidėjo, kai Livonijos ordino riteriui Berndtui Kersenbrockui kariauti pabodo ir jis nutarė pagaliau aplankyti jam skirtas žemes ordino žemių pakraštyje. Čia ir buvo įkurtas dvaras vokišku Ilzenbergo pavadinimu. Iš Šiaurės Vokietijos kilusi Kersenbrockų giminė ilgus amžius garsėjo kaip prekiautojai, todėl prekyba tapo ir dvaro šeimininko užsiėmimu – į Rygos uostą buvo siunčiami grūdai, sviestas ir derva, o atgal į dvarą vežami dailūs audiniai ir prieskoniai.

„Įsikūręs Ilzenbergo dvare, vokietis dvarininkas čia taip pat atvežė ir vokišką kultūrą, mitybos tradicijas. Dalį jų ir šiandien puoselėjame dvare, kad lankytojai galėtų susipažinti su istorija, patirti dvarišką gyvenimą. Dvare buvo rengiamos puotos, šeimininkai mėgo pasivaikščiojimus parke, kuriame ir šiandien auga net 23 atvežtinių rūšių augalai, o kasdienė veikla buvo prekyba”, – teigė D. Jokimčienė.

Ar bus ir kavos?

Lietuvos dvaruose valgomieji kambariai atsirado tik XIX amžiuje, todėl dvariškiai valgydavo pagrindinėje salėje, kurioje buvo sustatyti dideli stalai ir masyvūs suolai. Visas maistas ant stalų būdavo patiekiamas iš karto metaliniuose, keramikiniuose ir stikliniuose induose. Valgydavo rankomis, padėdami sau peiliu, iš stalo įrankių buvo žinomi tik šaukštai. 

„Vokiška maisto kultūra buvo artima ir lietuviškai virtuvei – vyravo pienas, kiaušiniai, mėsa, daržovės. Gamindavo troškinius iš mėsos ir ankštinių kultūrų, gerdavo daugiausia alų. Šiandien Ilzenbergo dvare taip pat siūlome pasimėgauti dvariška virtuve skonių ekskursijose, kur kiekvienas produktas patiekiamas ne tik dėl to, kad skanu, bet ir siekiant sugrąžinti mus į praeitį ir priminti apie patiekalų iš natūralių produktų skonių galimybes. Siūlomi patiekalai gaminami iš dvaro ūkyje išaugintų produktų, kokius skanaudavo dvaro įkūrėjai ir šeimininkai”, – sakė D. Jokimčienė.

Nors kava ir arbata atrodo neatsiejami gėrimai nuo šiuolaikinio žmogaus kasdienybės, jais pavaišinti svečius galėdavo jau dvarininkai. Kava ir arbata, kokią gėrė dvaro šeimininkai, šiandien siūloma specialiose degustacijose. Yra išlikusių nuotraukų, kuriose  Rokiškio grafas Jonas Pšezdzieckis svečiuose pas Ilzenbergo dvarininkę Liviją Dimšienę geria popiečio arbatą. Nuotraukose galima matyti ir rusišką samovarą arbatai virti.  

Dvaro gyvenimas rudenį

Ilzenbergo dvare rudenį pradedamas spausti vynas iš viename didžiausių Lietuvos vynuogynų užauginto derliaus. „Dvaro lankytojams siūlome čia gaminto tradicinio vyno ir midaus degustacijas, siūlome paragauti patiekalų iš per šimto skirtingų dvare užaugintų produktų. Viena iš dvarininkų mėgiamų pramogų – pasivaikščiojimai dvaro parke – prieinami ir lankytojams. Parku galima grožėtis ir plaukiant ekologišku elektriniu katamaranu,o vėliau galima paklaidžioti kukurūzų labirinte”, – dalijosi D. Jokimčienė.

Rudenį į dvaro parką lankytojai plūsta suvilioti rudeninių lapų – čia vyksta rudeninės fotosesijos. Anot D. Jokimčienės, dvare įrengta ir speciali vieta asmenukėms, tačiau labiausiai lankytojus vilioja įspūdingas lietuviškas ruduo.