Unikaliu gamtovaizdžiu išsiskiriančiame Molėtų krašte gyvenanti keramikė Erika Andrukonienė ne vienerius metus savo rankomis šildo molį. Dirbtuvėlėse, kurios įsikūrusios senuose buvusiuose žydų prekybos namuose, magiškų paslapčių mokosi ir jaunoji karta, ir senjorai. Čia gimsta unikalios vazos, lėkštės, dubenėliai, puodeliai ar vaizdingi šio krašto simboliai, pakvimpa pačios dirbtuvėlių šeimininkės E. Andrukonienės džiovintų žolelių arbatos aromatu. Apie savo veiklą papasakojusi keramikė neslėpė – tai atpalaiduojantys ir malonūs užsiėmimai, teikiantys dvasinę naudą.

Ar esate kilusi iš meniškos giminės, šeimos, ar menas į Jūsų gyvenimą pasibeldė atsitiktinai?

Galbūt įtakos pasirinkimui turėjo ir tai, kad mano šeima yra meniškos prigimties. Mano tėtis yra muzikalus, o mama labai mėgsta meną, o laisvalaikiu renka žoleles. Didžiausias mano atsipalaidavimas – žolininkystė ir keramika. Kai kuriuos augaliukus užsiauginame patys, kitus renkame laukuose. Vėliau sudžiovintas žoleles pakuojame: padeda mano vyras ir tėveliai. Tai malonus ritualas, į kurį įsitraukia visa šeima.

Žolininkyste susidomėjau anksčiau, ne kartą ir su mama kalbėjomės, dalijomės žiniomis, be abejo, padėjo ir visagalis internetas, knygos ir bendravimas su kitais žolininkais.

Jūsų krautuvėlėje pirkėjams pristatomi žolelių, skirtų arbatoms, rinkinėliai. Kuo jie yra išskirtiniai?

Tai šimtaprocentinis natūralumas. Nerenku jų pakelėse, atsitiktinėse vietose. Įpakuodama jas dar pabrėžiu, kad žolelės rinktos būtent Molėtų rajone. Kadangi čia pati gyvenu, reikia garsinti Molėtus (juokiasi). Pradėjau gaminti natūralius hidrolatus, tam nusipirkau specialų aparatą. Juk daugeliui iš mūsų malonu, kai namuose pakvimpa, tarkim, levandų aromatu.

Kodėl prie malonios veiklos – žolininkystės – pasirinkote ir kitą veiklą, t. y. keramiką?

Kuomet gyvenau Panevėžyje, 13 metų dirbau dekoratore vienoje keramikos įmonėje. Kai gyvenimas pakrypo šiek tiek į kitą pusę, vyras paragino pabandyti dirbti sau. Negaliu slėpti – jaučiau begalinę trauką moliui. Vyras nupirko krosnį: taip ir pradėjau. Čia, Molėtuose, tęsiu veiklą, pradėtą Panevėžyje. Visų pirma susiradau patalpą, kuri labai patiko, ją vos pamačiusi iškart pasakiau: „Čia bus mano“. Dabar jau trečius metus skaičiuoju.

Turiu būrelį „Keramikos paslaptys“, tad dirbu su vaikais. Taip pat vedu užsiėmimus suaugusiems. Susirenkančios moterys džiaugiasi galinčios praleisti laisvalaikį, pasidžiaugti bendryste ar smagiai pavakaroti. O su jaunaisiais Molėtų rajono specialaus ugdymo centro ugdytiniais sėkmingai dalyvaujame konkurse „Sidabro vainikėlis“ ir laimime prizines vietas.

Kokius dirbinius patinka Jums pačiai gaminti?

Praktiškus dirbinius, kuriuos galima pritaikyti kasdienybėje ar buityje. Šiuo metu labai mėgstu gėlytėmis dekoruoti indus – tai atpalaiduojanti ir maloni veikla. Žinoma, tam reikia begalinio kruopštumo. Kai kurie mano indai iškeliavo į užsienio šalis, pamėgo klaipėdiečiai, o vasarą atvažiuoja nemažai turistų.

Daug žmonių keičia namų interjerus, tad, akivaizdu, kad jie nori jame naujų detalių. Aš nevykdau masinės gamybos: kiekvienas gaminys vis kitoks, labai mėgstu eksperimentuoti. Taip gimsta įvairūs padėkliukai, lėkštutės, žvakidės… Viskas, kas praktiška.

Dirbu tik tuomet, kai noriu. Jei nėra įkvėpimo, nieko ir nedarau. Juk į kūrinius persismelkia kūrėjo energija, todėl labai svarbu tam susikaupti ir daryti tik su meile.

Mokėtai – ežerų kraštas. Ar savo kūriniuose bandote atspindėti šio krašto gamtos unikalumą?

Molėtų kraštą stengiuosi garsinti kiek įmanoma. Turiu magnetukų, kuriuose – Molėtų herbas. Kadangi dirbu Mindūnuose, tad galima rasti įvairių atributų, susijusių su šiuo gražiu kraštu, jo kultūra, gamta…

Kur semiatės kūrybinių idėjų?

Aš vis mokausi ir mokausi. Juk tobulėti reikia. Dažnai pasižiūriu idėjų ir internete. Kadangi aš turiu nuolatinį darbą Mindūnuose, tad šiose dirbtuvėlėse kuriu tik tuomet, kai turiu laisvo laiko.

Mano dirbtuvėlėse galima rasti ir malonių niekučių šventiniam stalui: štai šiuo metu labai populiarūs taurių pakabukai. Tai išskirtinis atributas šampano ar vyno taurėms papuošti.

Erikos Andrukonienės asmeninio archyvo ir Vytauto Ridiko nuotr., Vytauto Ridiko video