Anykštėnė keramikė Kristina Motuzienė-Matuzevičienė savęs menininke nevadina, ji neorganizuoja ir keramikos darbų parodų, tačiau prisijaukinusi molį keramikos dirbinius lipdo jau daugiau nei 20 metų. Apie savo pašaukimą keramikai bei kasdienę draugystę su moliu kūrėja papasakojo portalui udiena.lt.

Molis kaip moteris

Moteris augo ir mokyklą lankė Anykščiuose, baigusi mokslus išvažiavo studijuoti į Vilnių. „Man keramika patiko nuo vaikystės, bet kai reikėjo apsispręsti, ką studijuoti, bandžiau pasirinkti dizaino studijas. Ten neįstojau, todėl pasirinkau studijas Vilniaus aukštesniojoje technologijos mokykloje. Pagal specialybę esu keramikė-technologė. Turėjau dirbti kokiame nors ceche, pavyzdžiui, bendrovėje „Dvarčionių keramika“, skaičiuoti molio masę ir pan. Bet baigusi studijas supratau, kad aš tokio darbo dirbti nenoriu“, – atviravo K. Motuzienė-Matuzevičienė.

Moteris norėjo būti arčiau meno, todėl baigusi vienas studijas nusprendė stoti į Vilniaus dailės akademiją. Pasirinko keramikos specialybę ir įgijo magistro laipsnį. Taip ir nebeišklydo iš pasirinkto kelio.

„Man patinka ir tapyba, bet keramikos nemečiau, einu viena kryptimi ir nesigailiu“, – tikino pašnekovė.

Moteris molio dirbinius lipdo daugiau kaip 20 metų, bet sako, kad vis dar atranda begalę naujų nepažintų ir neatrastų darbo su moliu technologijų.

„Viso gyvenimo turbūt neužteks, kad pažinčiau molio subtilybes ir padaryčiau viską, ko norisi.

Dirbant su moliu kiekvieną dieną nutinka staigmenų. Atrodo viską kaip ir žinau, bet kartais dirbinys skyla, nubėga glazūra ar dar kažkas atsitinka… Kartais net nelabai pavyksta išsiaiškinti priežastis. Molis, kaip moteris, su juo vieną kartą galima susikalbėti, o kitą – ne“, – mintimis dalijosi pašnekovė.

Dirba ten, kur mokėsi

Po studijų Vilniuje moteris kurį laiką gyveno sostinėje, tačiau vėliau panoro grįžti į tėviškę. Ilgą laiką keramika užsiėmė namuose ir darbą derino su motinyste, bet nuo šių metų pradžios keramikė buvo pakviesta reziduoti Anykščių menų inkubatoriuje. Ji nedvejodama sutiko su šiuo pasiūlymu ir savo veiklas perkėlė į žinomą menų kalvę.

Taip sutapo, kad ji dabar dirba ten, kur kadaise veikė Anykščių rajono kūrybos ir dailės mokykla (dabar Anykščių meno mokykla), ir kur ji vaikystėje krimto mokslus apie meno subtilybes. Moteris netgi prisimena savo baigiamąjį darbą – piramidės formos žibintą iš nedidelių detalių, kurį tuomet kūrė savo dar vaikiškomis rankomis.

„Smagu, kad yra kur galiu prisiglausti, dirbti ir išdegti savo nemažų gabaritų molio dirbinius“, – kalbėjo keramikė.

Senosios keramikos atstovė

K. Motuzienė-Matuzevičienė ir dabar darbą derina su šeimos poreikiais, tačiau didžiąją laiko dalį skiria keramikai. Ji yra senosios keramikos amato atstovė ir tęsėja, domisi istorija ir yra sukūrusi dirbinių, kurie savo išvaizda mena neolito, renesanso ar XX amžiaus laikus.

Dažniausiai keramikė lipdo buityje pritaikomus dirbinius – ąsočius, puodus, indus daržovėms raugti, indelius biriems produktams laikyti ir pan. Ir tik mažąją dalį jos rankomis kurtų dirbinių užima dekoratyvioji keramika. K. Motuzienė-Matuzevičienė taip pat kuria ir juodosios keramikos dirbinius, tačiau žiesti, kaip pati sakė, nemėgsta. Moteris yra įsitikinusi, kad nužiesti dirbiniai yra negyvi, o rankomis lipdyti, anot jos, įgauna daugiau žmogiškos šilumos ir gyvasties.

Moteris dirbinius kuria pagal išankstinius užsakymus, tačiau kartais molį minko ir savo pačios malonumui. K. Motuzienė-Matuzevičienė dalyvauja įvairiose keramikų stovyklose, užsiima ir restauratorės veikla bei yra dalyvavusi Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmų senovinių koklių restauravimo darbuose.

Pašnekovė teigė, kad kurdama molio dirbinius ji neskaičiuoja, nei kiek sunaudoja molio, nei kiek dirbtuvėje praleidžia valandų, tačiau tikino, kad savo atžaloms šio amato perduoti nenorėtų, mat, anot jos, tai nėra toks paprastas ir lengvas darbas.

Vytauto Ridiko nuotr. ir vaizdo įrašas