Saldutiškio seniūnijos Mineiškiemio kaime, pa­sak čia gyvenusių ar tebegyvenančių žmonių, seniau buvo daugiau negu pusšimtis sodybų. Kiekvienoje jų kažkas bruzdėjo. Gilinantis į gyvenvietės istoriją kilo nemažai klausimų – ką gyventojai veikė, kas jie buvo. Kuo jie buvo. Nesinori to nuolat kartoti, tačiau metai pradangino daug informacijos, kurios neįma­noma rasti jokiose knygose. Iš žmonių lūpomis per­duodamų pasakojimų „Utenos diena“ dėlioja vien­tisą kaimo paveikslą bei tęsia straipsnių seriją, prie kurios atsiradimo prisidėjo keli pašnekovai. Vienas iš jų, ne vieną sykį mielai į pagalbą atskubėjęs Mi­neiškiemio gyventojas bitininkas Jonas Blažys, apie vietovę pasakojo tarsi gidas. Atkaklaus pašnekovo dėka, kaip rašėme praeitoje pasakojimo dalyje, buvo perlaidoti trijų kareivių palaikai, glūdėję šio kaimo žemėje nuo Antrojo pasaulinio karo laikų.

Kaime buvo ir Pakirkė

Aplankius buvusią kareivių kapavietę bei žengiant toliau, J. Blažys mostelėjo delnu į kup­stuotą brūzgynais bei sausais aštriais krūmokšniais apžėlusią pievą, pasipuošusią pavasarinė­mis balomis: „Ten, pas Kirką, žėlė grikiai.“ Pasak pašnekovo, anksčiau „Utenos dienai“ pasa­kojusio apie Mineiškiemio vie­tovių vardus bei gyventojų pra­vardes, kaime buvo dar viena vietinių savaip praminta vieta – Pakirkė. Nors Mineiškiemyje gyveno ne vienas žmogus, ne­šiojęs Kirkų pavardę, J. Blažys suabejojo dėl vietovardžio kil­mės. „Aš nežinau. Jeigu eida­vai grybauti, pasakydavai, kad eini į Pakirkę, ir visi suprasda­vo, apie ką eina kalba.“

Atsiradus kolūkių, neliko puodų

Pašnekovas papasakojo, kad kaime gyveno puodžius Jo­nas Sirgedas. Apie jį einan­tiems lauku praeities ieškoto­jams priminė stūksanti, kaip iš pradžių pasirodė, neaiškios paskirties kalva pievoje su vi­duryje želiančiais krūmokš­niais bei telkšančiu vandeniu, o už keliolikos metrų – griū­vantys puodžiaus namai: „Ko­kių puikių puodynių bei ąsočių jis pridirbdavo! O čia, kur sto­vi šitas kalnelis, juos išdegdavo – kalvos viduje buvo keramikos pečius. Dar anksčiau jis tai da­rydavo namuose, bet užsidegus namui, krosnis buvo įrengta ki­tur. Nuglazūruodavo indus kaip reikiant – labai gražiai. Puodai dažniausiai būdavo geltonai ru­dos spalvos.“ Anot J. Blažio, J. Sirgedas puodus dekoruo­davo spiraliniais ornamentais: „Išemaliuodavo tų puodų visą vidų, o iš viršaus, iš išorės – iki pusės.“ Pašnekovo teigimu, po to, kai Mineiškiemio gyvento­jai buvo priversti eiti dirbti į ko­lūkį, puodžius indų nebežiedė. Greičiausiai todėl, kad įsidar­binus kolūkio fermoje neliko tam laiko, o ir sovietmečio par­duotuvėse atsirado įvairių indų. „Žinoma, parduotuvėje buvo ne tokie. Aš atsimenu jo nužiestą puodą. O senovinis duonkepis mūsų namuose dar dabar yra. Jame mano mama išvirdavo troškės. Taip pat iškepdavo ku­gelio. O, tu broleli, koks būdavo maisto skonis, jeigu pagamintas tame Sirgedo puode! Puodžius turėjo auksines rankas. Moli­niame inde paruošti patieka­lai būdavo kitokie“, – prisiminė gyventojas.

„Kai išėjo dirbti į fermas, buvo išardytas tas pečius…“

Pasak jo, J. Sirgedas kalne­lio, kur įsitaisė keramikos kros­nį, gal ir nesupylė, tačiau pasi­naudojo juo. „Kai išėjo dirbti į fermas, buvo išardytas tas pečius, duobė kalne pagilinta – jos dugne kolūkis laikydavo si­losą. Jodinėdavome ant viršaus arkliais, kad tas silosas susi­trombuotų, – sakė vyras. – Jau nebuvau toks mažas, tad gerai atsimenu, kaip, kol nebuvo iš­ardyta krosnis, puodžius dirb­davo. Dabar žiedimo staklės elektrinės, o tada jis žiesdavo kojos pagalba. „Bum, bum“, – ten taip bumbsėdavo, kai jis su­kiodavo žiedimo ratą. Ratas buvo didelis. Šalia stovėjo mo­lis bei vanduo.“ Pašnekovo tei­gimu, stebėti puodžiaus darbo susirinkdavo smalsūs aplinki­nių namų mažyliai, o meistro vaikai būdavo jo paties bendra­amžiai. Anot J. Blažio, J. Sirge­das lėkščių nelipdydavo, o kiti jo gaminiai buvo įvairiausio dy­džio. „Šiuos daiktus keramikas gabendavo parduoti į Uteną bei galimai užsiimdavo išvežioja­mąja prekyba – vežiodavo po aplinkinius kaimus ir siūlyda­vo puodus gyventojams. Jis tu­rėjo ir vietą, kur tuos nemažus puodus laikydavo. J. Sirgedas puodus tikrindavo – pabelsda­vo į šoną, ir jeigu indas trūkęs – viskas. Jis nebeskambėda­vo. Įskilusią puodynę daužant garsas jau būdavo kitoks.“

Dideliame puodžiaus name vykdavo šokiai

J. Blažys aprodė sugriuvusį tvartą bei buvusių erdvių dviejų galų puodžiaus namų liekanas. Pasak jo, viename gale vykda­vo šokiai. Kartą, jau ne itin se­nais laikais, jo teigimu, šalimais buvo trenkęs žaibas. Pasak paš­nekovo, netoliese matosi Pa­kalnotės kalnas (šio pavadini­mo paminėjimo rašytiniuose šaltiniuose nepavyko rasti. Pa­sak Kirdeikių kaimo gyvento­jos Loretos Cigelskienės, kurios seneliai kilo iš Mineiškiemio, tai taip pat galėjo būti gyvento­jų sumanytas pavadinimas. Paš­nekovė dar kartą priminė, kad jokiame jos žinomame kaime nebuvo tokios gyventojų suma­nytų pravardžių bei vietų vardų gausos – aut. past.). Vyras papa­sakojo, kad Mineiškiemio kai­mo vaikai žiemą mėgdavo nuo jo leistis slidėmis.

Pasak pašnekovo, toliau sto­vėjo Sidaravičių namai. Vienas iš jų – Juozas Sidaravičius – Lie­tuvos partizanas: „Sidaravičių stribai nušovė bėgantį iš bunke­rio. Saldutiškyje vyro palaikai išsityčiojant buvo numesti mies­telio aikštėje – tai man žmonės pasakojo. Toje vietoje dabar pa­statytas paminklas.“

„Nebuvo tokio gyventojo, kuris nieko neveiktų“

Pašnekovas sakė, kad kai­mo gyventojas – taip pat Kir­ka – kaustydavo arklius. „Ne­buvo tokio gyventojo, kuris nieko neveiktų – dauguma turė­jo kokią nors savo nedidelę vei­klą ar verslą, – prisiminė vyras ir papasakojo dar apie savo šei­mą. – Mano mama buvo Vero­nika Blažienė (mergautinė pa­vardė Paukštytė), kaip anksčiau sakiau, ji taip pat gimė Mineiš­kiemyje. Mano močiutės Adelės Maniušytės pirmasis vyras mano senelis Anupras Paukštė po Pir­mojo pasaulinio karo išvyko už­sidirbti pinigų į Maskvą. Dirbda­mas prie geležinkelio jis žuvo. Vėliau vieniša moteris susipa­žino su tokiu Kinduriu. Nauja­sis vyras į jos namus atėjo užku­riom. Moteris su juo susilaukė dar vieno sūnaus.“

J. Blažio žodžiais tariant, jo mama buvo poniutė. Į kolū­kį ji dirbti nėjo, o tėvas, kadan­gi žmoną labai mylėjo, karvę pa­melždavo atsikėlęs anksčiau už ją, kad moteris galėtų ilgiau pa­miegoti. Tėvas, pasak vyro, Pre­zidento Antano Smetonos lai­kais ant Žemaičių plento arkliais žvyrą vežiodavo ir kelią tie­sė. „Kadangi nusipirko dar že­mės, su broliu ten vykdavo užsi­dirbti litų. O kai grįždavo namo, tuos pinigus atiduodavo savo motinai. Atsikrausčius iš buvu­sio gatvinio Mineiškiemio cen­tro į pakraštį, reikėjo tvarkytis. Prasidėjo karas ir apie 1940 m. jie su vokiečiais kartu grįžo. Vo­kiečių technika važiavo plentu, o jiems neleido – liepė važiuoti šonu, per pievas…“ – sakė mine­iškiemiškis.

Į baleikos kraštus daužydamas kviesdavo maudytis

Pasak pašnekovo, kitas jo senelis, Blažys, iškūrendavo didžiulę pirtį ir kviesdavo kai­mo gyventojus praustis: „Pri­kaitinęs pirtį, jis į baleikos kraštą daužydavo: „Tin, tin, tin.“ Kaimynai į vidų sueidavo ir sėdėdavo ten pusę nakties.“ J. Blažio žodžiais tariant, al­koholį pirtinantis vartoti „ne­buvo mados“: „Bet kalbos tarp vyrų būdavo daug.“

Pasak J. Blažio, kai 1936 m. iš anksčiau buvusio gatvinio tipo kaimo gyventojams reikėjo persikelti į vienkiemius ir buvo skirstoma žemė, tarpukario val­džia žmones itin rėmė: „Ir miš­ko davė, ir kitaip padėjo, kad čia atsikurtum bei pasistatytum na­mus.“ Pašnekovo teigimu, tuo metu, kai mineiškiemiškiai bur­tų keliu traukė numeriukus, kur bus nauja jų gyvenamoji vieta, jo senelis Blažys iš pradžių iš­sitraukė itin patrauklią vietą gy­venvietės viduryje: „Būtų ne­reikėję į pakraštyje įsikūrusias Galinelas kraustytis. Bet žmo­nės pradėjo tarpusavyje šnekėtis ir sukilo, kad Blažys su kažkuo po blatu susitaręs galimai žino­jo, kokį numeriuką ištraukti, kad geresnės žemės gautų, tad teko burtų traukimą pakartoti.“

Kiškių Mineiškiemyje vis dar yra

Su pašnekovu vaikščioda­mi pažliugusiomis Mineiškie­mio pievomis vos neužlipome ant ramiai snaudusio pavasa­rio šiluma besimėgavusio kiš­kučio – išgąsdintas žvėrelis pa­sipustė padus ir leidosi į kojas. „Galvojau, kad čia kiškių nebe­liko – nežinau, kiek metų jų ne­mačiau“, – stebėjosi J. Blažys ir papasakojo, kad kiek anks­čiau į apylinkes atklysdavo ne­mažai ne itin sveikai atrodan­čių usūrinių šunų: „Matydavau juos praeitais ir užpraeitais me­tais, o dabar jie nebeateina. Pro mūsų tvoros plyšius slankio­damas kartais žiūri labai gra­žus lapinas.“ Griūvančių Mi­neiškiemio namelių bei bebrų užtvankos fone vyras vis prisi­mindavo buvusių gyventojų ar jų vaikų likimus ir gyvenimus – jiems nutrūkus, sodybos, pa­sak J. Blažio, lankomos retai. Apie dirvonuojančių laukų bei ištuštėjusios gyvenvietės ateitį pašnekovas užsimindavo skep­tiškai, bet tuo pat metu jis pa­sidžiaugė, kad šiose vietose įsikūrė keli naujakuriai. Klai­džiojant po seną kaimą, plies­kiant saulei iš tolo bolavo Kir­deikių bažnyčia…