Gražina Žvinienė (Jučiūtė) bemaž 20 metų gyve­na Didžialaukio kaime (Utenos sen.). Sodyba, ku­rią paveldėjo iš vaikų nesusilaukusių Veronikos ir Prano Katinų, anksčiau priklausė Puodžiams (Ute­nos sen.). Jos pačios gimtieji namai, taip pat stovėję Puodžiuose, neišliko.

Noras prasigyventi

G. Žvinienė pasakojo, kad 1990 metais mirė jos krikšta­tėvio žmona V. Katinienė (paš­nekovės senelio sesuo ir paš­nekovės mamos krikštamotė), 1994 metais su vyru ji ėmė­si auginti agurkus, pomido­rus ir kitas daržoves. Tuo metu Žviniai augino du vaikus. Vis­ko labai trūko. Teko gyventi „ant savęs“, juolab kai dėl eta­tų mažinimo pašnekovė neteko darbo. „Norėjom prasigyven­ti ir prasigyvenom. Iš daržo­vių. Tada parduotuvėse buvo tik sezoninių prekių. Dar prieš birželio 1 d. prasidėdavo agur­kai, pomidorai. Sezonas būda­vo ilgas. Rudenį dar kopūstų dasidurdavom“, – kalbėjo ūki­ninkė ir pridūrė, kad jau de­šimt metų nebeaugina jo­kių daržovių, dabar verčiasi pienininkyste.

Kalbėdama apie senąją sody­bą, G. Žvinienė teigė, kad yra žinoma, jog gyvenamasis na­mas perstatytas 1939 metais.

Į gyvenvietę iškraustė lengvesnis gyvenimas

Pašnekovės gimtoji gryčia stovėjo tik puskilometriu toliau nuo jos dabartinių namų. 1984 metais tėvai persikėlė į Puodžių gyvenvietę, o „kai ėjo meliora­cija, namai kažkaip tai dingo“. Vis dėlto moteris pripažino, kad melioracija nevertė išsikelti, tė­vai greičiausiai patys nusprendė kraustytis į gyvenvietę, nes se­nasis namas buvo senas, apyšal­tis, o gyvenvietėje buvo papras­čiau, lengviau. Anot ūkininkės, kai 1987 metais būdama 53-ejų mirė mama, ji (tada jai buvo 32-eji) dar buvo nesubrendusi, kad domėtųsi praeitimi, todėl apie gimtųjų namų istoriją be­veik nieko nežino. Kai G. Žvi­nienė gimė, senelių jau nebuvo. Mama Veronika Jučienė (Mak­simavičiūtė) buvo vienturtė, tė­vas atėjo iš Musteikių (Taura­gnų sen.). Valdė nedidelį šešių hektarų ūkį.

Nepaprasta mokytoja

Pradinę mokyklą G. Žvinie­nė 1961–1965 metais lankė Bi­liakiemyje, ją baigė „prie ži­balinės lempos“. Dabartinės klebonijos viename gale anuo­met buvo mokykla, kitame ro­dydavo kiną. Pašnekovės mama pradinę mokyklą lankė taip pat Biliakiemyje, tačiau pas Jurge­lėną. Labai šiltai ūkininkė atsi­liepė apie savo pirmąją mokyto­ją Angelę Šyvienę, kurios dėka mokiniai paminėdavo visas įmanomas šventes: Naujuosius metus, Motinos dieną, pavasa­rio šventę (vietoje Velykų), per kurią kiaušinių į mokyklą nesi­nešdavo, bet, pavyzdžiui, pin­davo krepšelius. Paminėdavo ir paukščių dieną – kabindavo in­kilus, švaros dieną tvarkydavo mokyklos aplinką. „Išmokė ir lapelius iš alyvų krūmų išrinkti iki vieno. Labai gera buvo mo­kytoja. Nepaprastai. Ne tik na­muose, bet ir mokykloje mokė tvarkingumo“, – negailėjo gerų žodžių G. Žvinienė pirmajai mokytojai, kuri išmokė vaikus ir žaisti domino, šaškėmis.

Pagarba balso nekeliantiems mokytojams

Vidurinę mokyklą G. Žvinie­nė lankė Utenoje. Pradėjo eiti į Utenos 1-ąją vidurinę, o baigė jau pervadintą Teofilio Tilvyčio vardu. Į mokyklą šešis kilome­trus žygiuodavo per Nemeikš­čius (Utenos sen.), o nuo spalio mėnesio su seserimi gyvendavo Utenoje „ant buto“. „Nebuvau kaprizna, todėl man visi mo­kytojai buvo geri. Mes, moki­niai, mokytojus gerbdavom. Ir mokytojai niekada nepakelda­vo balso. Niekada. Jei kas nors pradeda triukšmauti, mokyto­jas atsistoja ir stovi. Žiūri į kla­sę, sako: „Gal jūs jau išsiaiški­note? Gal man jau nebereikia kalbėti?“ Mokytojai tvarkėsi be jokio rėksmo“, – tvirtino dabar­tinė Didžialaukio gyventoja ir pridūrė, kad tuomet 1-oji vidu­rinė buvo pusiau kaimo moky­kla, nes į ją susirinkdavo daug kaimo vaikų. Moteris tikino at­simenanti visus savo mokyto­jus, o išskyrė savo auklėtoją, gerbiamą ne tik auklėtinių, bet ir kitų klasių mokinių lietuvių kalbos mokytoją Laimą Saba­lienę, kuri irgi niekada nekėlė balso. Jei ji nutildavo ir užvers­davo knygą, klasė iškart supras­davo, kad peržengė ribą.

Anot G. Žvinienės, mokyto­jai mokytis spaudė. „Kaip anks­čiau lauždavo mokytis nereika­lingus dalykus! Reikėdavo kalti ir mintinai. Lietuvos istorijos beveik nieko, o TSRS istoriją kaip reikėjo mokėti! Nesąmo­nė! Storiausia knyga! Reika­laudavo. Jėzus, kaip reikėdavo mokytis! Kai pagalvoji, laužė durnai!“ – stebėjosi ūkininkė.

Sotūs laikai ir brangus palikimas

Pašnekovė, gimusi 10 metų po karo, sakė, kad tėvai nieko apie pokarį nepasakojo. „Tėvai nieka­da nesakė, kad blogai. Dirbo fer­moj, valgyti visada turėjom sočiai. Karvė visada buvo, kiaulių buvo, vištų buvo. Visko buvo… Gal par­duotuvėje ir mažai ką pirko, bet visko buvom persivalgę. Duok Dieve, kad visi taip būtų gyvenę – labai gerai gyvenom“, – prisimini­mais dalijosi G. Žvinienė.

Namų relikvija moteris įvar­dijo seną palyvaną – puodynę, kuri, jos skaičiavimu, gali būti bent dviejų šimtų metų senumo. Šiame inde, įstumtame į krosnį, būdavo rauginamas pienas varš­kei. Ir pašnekovė iš pradžių taip darė – neva skanesnis sūris išei­na. Senųjų namų palikimas – ir varinis bezvėnas (rankinės svars­tyklės) bei piesta. „Kaip gali ne­išlaikyti? Aš viską vertinu. Va, austinės lovatiesės, aš jas ger­biu, nors kiti išmeta. Mama audė, močiutė. Močiutės lovatie­sė – gal bent šimto metų“, – sakė pašnekovė ir pridūrė, jog jai blo­ga, kai dabartinis jaunimas vis­ką meta, ir pasididžiavo, kad jos sūnūs taip pat stengiasi tausoti senų laikų palikimą.

G. Žvinienė atsiminė, kad vie­toje dabartinio kaimo kryžiaus anksčiau stovėjo kitas. Irgi me­dinis, gerokai paprastesnis. Šiam nupuvus, naujojo kryžiaus iniciatorius buvo tuometinis Bi­liakiemio kolūkio pirmininkas Algirdas Žukas. Kryžių susirin­kusios minios akivaizdoje šven­tino Biliakiemio klebonas Bro­nius Samsonas.