Juozas Grašys su šeima gyvenęs Utenoje, po tėvo mirties 1990 m. grįžo į gimtąjį Alžutėnų kaimą (Saldutiškio sen.). Žmona Genovaitė gyrė, kad nagingumą, darbštumą iš tėvo paveldėjo – pats daržinę, pirtį, garažą, svirną pasistatė, – tačiau vyras kukliai atsiliepė, kad tereikia noro turėti. Be to, neseniai Grašiai dar ir gyvulius laikė, ūkininkavo. „Karvį dar turėjau – neseniai pardaviau. Da pasimelži karvį – taigi visas gyvenimas karvė! Močiotė sakydava: „Vaikeli, jeigu gyvinsi kaimi, karvį visadu turėk, iki gyvas galvas.“ Kita vertus, pašnekovas pripažįsta, kad kur kas lengviau iš kaimyno pieno nusipirkti, nei savą gyvulį laikyti. „Jau geriau šienų nuveiti papjaut pas kaimynų“, – juokėsi alžutėniškis.
Pusę sau, pusę žydui
J. Grašys pasakojo, kad 1949 m. tėvas, baigęs statytis namus, uždarbiavo Saldutiškyje lentpjūvę turėjusiems žydams – vieną vežimą veždavo jiems, kitą – sau. Į Minčios miškus vyras išvažiuodavo dar visiškoje tamsoje. Pasiimdavo ir sūnų (pašnekovo brolį), kuris padėdavo reguliuoti roges. Senąją, dar dūminę gryčią, stovėjusią netoliese, paskui nugriovė.
Kaimas, anot pašnekovo, anksčiau turėjo 36, o gal net ir daugiau kiemų. Gyventojai buvo nagingi: vienas – kalvis, kitas – stalius, o štai J. Grašio tėvas – gerai mokėjo dirbti avių kailius. Tėvas šio amato išmoko pats ir, pasak sūnaus, visi jo darbu džiaugdavosi. Jis netgi kolchozą dėl papildomo uždarbio metė (nuėjo į statybas), kad grįžęs iš darbo dar spėtų kailius dirbti. Jei reikėdavo, tai ir vaikus prie darbo pristatydavo. Įtempto ant medinio rėmo kailio vidurio vaikams neduodavo skusti, tik pakraščius – kad nesudraskytų. Skusdavo iš dalgio padarytu gero sprindžio ilgio peiliu, o kad geriau skustųsi – kailį patrindavo kreida. Tačiau iš pradžių kailį išrūgendavo – apkraudavo avižinių bei ruginių miltų koše ir palikdavo dviem savaitėms bačkoje. Tiesa, jei kailis riebesnis, galėjo rūgti ir ilgiau. Paskui jį su lūšu (medinis kablys su peiliu) minkština. Po to dar reikia kelis kartus dažyti. Dažydavo natūralios kilmės dažais. Pavyzdžiui, iššutinę ąžuolo žievę, gaudavo tamsiai rudą spalvą. Vadindavo dubišku (dub (rus.) – ąžuolas) dažymu. Kartais – priklausydavo nuo medžio – gaudavosi ir raudona spalva. Tuomet dėdavo ant pečiaus išdžiūti. Galima buvo džiovinti ir lauke, bet tada reikėjo saugotis įvairių draudėjų…
Obelaitės paslėptas svirnas
J. Grašys spėjo, kad kažkada, kai galbūt vyskupijos dalijosi valdas, Tauragnų klebonas atidavė Apvyniją, Akmeniškes ir Gaivenius, bet Alžutėnus pasiliko sau, nes kaimas garsėjo nagingais žmonėmis. Ir pašnekovo senelis „buva prie verslinyka“, kažką supirkinėdavo ir veždavo į Utenos turgų. Tačiau kartą apsukrų alžutėniškį iš turgaus arklys parvežė negyvą. Niekas taip ir nesuprato, nuo ko mirė sveikas ir be jokių smurto žymių žmogus.
J. Grašys pasakojo, kad tėvas sugalvojo likviduoti svirną, tačiau tuo metu tik gryčia priklausė šeimininkams, o ūkiniai pastatai – tai jau kolūkio. Tada pašnekovo tėvui vienas vairuotojas iš Kauno pasiūlė išvežti svirną ir taip greitai, kad nė šuo nesulos. Liepė jis tėvui prieš pat jam atvažiuojant išardyti svirną. Tas vairuotojas vežiojo aukštos elektros įtampos stulpus, atvažiavo su didžiule, gal keturiomis ašimis varoma mašina, sumetė išardytą pastatą į priekabą ir nuvežė į Spitrėnus (Utenos sen.) – tėvo brolis iš sienojų susirentė tvartą. Kad paslėpti svirno vietą, kitą dieną tėvas velėna išklojo juodą žemę ir pasodino obelį. Atvažiavo milicija, vertėsi per galvą, ieškodama pastato, bet taip ir išvažiavo net nesupratusi, kad svirnas stovėjo pasodintos obelaitės vietoje, juo labiau, kad šeimininkas tvirtino, jog svirno seniai jau nebėra.
Neužmirštamas pasivažinėjimas
Pradinę J. Grašys lankė netolimuose Srokiniuose. Mokykla buvo įkurta Juozo Rukšėno namuose. Mokslo metais šeimininkas glaudėsi virtuvėje ir gal dar kokiame kambariukyje, o abu gryčios galai buvo paskirti mokyklos reikalams. Alžutėniškį iš pradžių mokė Kindurytė, paskui – Eugenija Šidlaitė. Mokinių iš aplinkinių kaimų susirinkdavo iki trisdešimties.
Prikrėsdavo pašnekovas šunybių ne tik mokykloje, bet ir po pamokų. Kartą su draugu užmatę naują kolūkio grabelką, užsitempė ją ant stataus kalno, nuo kuriuo žiemą ne bet kas nuvažiuodavo. Apsukę ienas atbulai, ant jų ir sulipo. Laimei, kad, grėbiamajai lekiant žemyn, užteko proto nušokti, nes gal būtų ir užsimušę. „Mirsiu neužmiršiu, kaip važinėjomės grabelku“, – sakė vyras, kuris Kirdeikių vidurinėje pabaigęs šeštą klasę, šeimai sunkiai besiverčiant, nuėjo dirbti į melioraciją.
Pagerbta pagrabų giedotoja
Alžutėnų kapinėse tebegalima laidotis šeimos kapavietėse, nors J. Grašio tėvai, vaikų sprendimu, buvo palaidoti Tauragnuose, neva Alžutėnų kapinės tuo metu atrodžiusios per prastos. Kaimo kapinaitėse palaidota pašnekovo seniutė Teklė Mizeikienė ir jos anūkė Mizeikytė. Senąją ir pavirtusią, kažkuriam kaimo Grašiui ąžuolo stuobry padarytą kolpytėlę, J. Grašys, pasitelkęs Alžutėnų ūkininkus Vijeikius, ketina atitiesinti.
Alžutėniškis pamena kaime pavasarį, prieš Velykas būdavus kryžiaus dienas. Žmonės giedodavo kapinėse, eidavo ir per tikinčiųjų namus. Eidavo ir pats J. Grašys.
Majavon žmonės rinkdavosi pas Bruklį. J. Grašio motina buvo ne tik organizatorė, bet ir puiki giedotoja. „Maldaknygė, ražunčius runkan ir aidava. Rasdava ir kas nuveža, jei vaikai negali“, – sakė J. Grašio žmona apie anytą, giedodavusią pagrabuose. Marti pamena, kad Elenos Grašienės šermenyse iki pirmos nakties giedojo Kirdeikių giedotojos, o jas pakeitusios Strokinių moterys nesiskirstė iki ryto. Beje, anyta visada turėdavo pasisodinusi tokių augalų (juodasis šermukšnis, baltoji hortenzija), kokių neturėjo aplinkiniai, o štai vijoklinė rožė „Simpatija“ tebežydi nuo 1980-ųjų.
Saugok mus ir mūsų namus
Kryžių, kuris stovi prie į kapines vedančio keliuko, sumeistravo ir pastatė J. Grašys. Vis dėlto, pirminė mintis pagaminti ir pastatyti kryžių – buvo jo tėvo su savo broliu. Tačiau tėvas numirė, ir sūnus pasisiūlė padėti. Dėdė jau negalavo ir pats nebegalėjo dirbti, tad leido sūnėnui kryžių pabaigti savo nuožiūra. J. Grašys į pagalbą pasitelkė pusbrolį Juozą Sudnių, kuris kryžių išpjovė. Tačiau pašnekovui vis nerandant laiko, kryžius dar beveik dvidešimt metų laukė meistro rankos, o kai jis galų gale pradėjo dirbti, suprato, kad ne taip paprasta šį dirbinį padaryti. Tada jis kreipėsi į Antaną Mačerauską iš Papirčių (Tauragnų sen.) – šis, turėdamas stakles, kryžiui padarė „aptaisymus“ ir kryžius netruko „atsistoti“ į savo dabartinę vietą. Kryžių tėvas norėjo statyti kaime, savo tėvo kieme, tačiau pašnekovas nenorėjo kryžiaus statyti po medžiais, nes žinojo, kad drėgmė labai sutrumpins dirbinio amžių. Kaip pavyzdį alžutėniškis pateikė Leleivos kryžių, kurį jis kapinėse pastatė jau nepriklausomybės metu, tačiau dėl didelių medžių kaimynystės, jis nuo drėgmės supuvo. J. Grašys sakė net išrovęs apie namą augusias senas obelis, nes jos trukdė cirkuliuoti orui aplink pastatą, pelėsis kaupdavosi ne tik spintoje – žalėsiu buvo apnikusios net stalo kojos.
Prie namų stovi 1953 m. tėvo gamintas ir pastatytas ąžuolinis kryžius. Tėvas buvo religingas ir norėjo prie namų kryžiaus. O tais metais pirmas sūnus buvo pašauktas į sovietinę armiją. Dabar kryžius jau pakrypęs, išpuvusi apačia ir kryžavonės. Šeimininkai jį ruošiasi sudeginti, o šalia jau nuo 2020 m. stovi akmuo su akmeniniu kryžiumi, o ant šlifuotos akmens dalies gegužės mėnesį turėtų atsirasti užrašas: „Dieve, saugok mus ir mūsų namus.“
Kaime cementinis kryžius stovi prie kelio, ne per toli nuo Stanislavos Leleivienės sodybos. J. Grašys mano, kad jos tėvas Latvis (ar Latvys) jį pastatė savo žemėje panašiai toje vietoje, kur žuvo partizanas Kazimieras Balčiūnas.
