Salėje tamsu ir tylu. Staiga suskambo muzika, salės pakraščiuose įvairiomis spalvomis sužibo šviesos rutuliai ir nuskriejo link scenos, kur įsiplieskė rampų šviesos, o balti kaukėti siluetai – gėrio nešėjai – su šviesuliais rankose pradėjo šokti fantasmagorišką šokį. Taip prasidėjo tris dienas trukęs XXVII Vaikų ir jaunimo teatrų festivalis „Bildučiai“ (toliau – festivalis „Bildučiai“), pripildęs gerumu įvairaus amžiaus žiūrovų širdis bei dovanojęs ir smagių, ir susimąstyti raginančių akimirkų.

Festivalio atidaryme – sveikinimai ir dovanos

Po to, kai trys festivalio vedėjai bildučiai pristatė visus dešimt festivalio dalyvių – teatrų iš visos Lietuvos, į sceną buvo pakviestas Ignalinos rajono savivaldybės mero pavaduotojas Juozas Rokas, kuris džiaugėsi, jog teatro studijas lankančius vaikus įkvepia ne gatvė, o gėris ir meilė teatrui bei scenai.

„XXVII kartą vykstantis festivalis reiškia, kad jau užaugo viena teatralų karta, – kalbėjo mero pavaduotojas. – Galbūt jie tapo aktoriais, galbūt režisieriais ar kitais su teatru susijusiais žmonėmis.“ J. Rokas dėkojo pagrindiniam festivalio organizatoriui Ignalinos Česlovo Kudabos gimnazijai, partneriui Ignalinos rajono kultūros centrui ir festivalio sielai Jolantai Narbutaitienei, kuriai įteikė gėlių puokštę. Mero pavaduotojas paskelbė ir apie Ignalinos rajono savivaldybės įsteigtas dovanas visiems festivalyje dalyvaujantiems kolektyvams bei jų vadovams – dovanų krepšelius ir tortus.

Idėją parsivežė iš Jurbarko

Ne tik festivalio „Bildučiai“ organizatorė, bet ir Ignalinos vaikų teatro IKI (toliau – teatras IKI) ir mėgėjų teatro „Salos“ režisierė bei Ignalinos teatro bičiulių bendruomenės vadovė J. Narbutaitienė „Ignalinos dienai“ sakė, jog festivalis „Bildučiai“ turėjo būti jau XXVIII, bet vieną „prarijo“ pandemija.

„Pernai „Bildučiai buvo pusėtini, nes stengėmės išlaikyti atstumus tarp žiūrovų bei dalyvių ir neturėjome smagių susitikimų bei pertraukų, o šiemet vėl bandome viską daryti „pilna koja“, – šypsojosi režisierė ir pridūrė, jog, norint surengti tokį festivalį, reikia įdėti ne tik daug jėgų ir darbo, bet ir turėti gerą komandą. Idėja rengti vaikų ir jaunimo teatrų festivalį kilo viešint Jurbarke.

„Tada dar tik neseniai buvau pradėjusi dirbti Ignalinoje, Ignalinos rajono kultūros centre. 1995 metais mes su teatru buvome pakviesti į festivalį Jurbarke, – „Bildučių“ pradžią prisiminė moteris. – Grįždami namo pagalvojome, kad ir mes norėtume rengti tokį festivalį, kad į jį atvažiuotų daug teatrų, kad Ignalinos vaikai išmoktų būti gerais, atidžiais ir įdėmiais žiūrovais, kad mūsų teatrų vaikai matytų tokius pat vaikus iš visos Lietuvos bei užsienio, augančius teatruose, ir suprastų, jog galima ne vien piešti ar slidinėti, bet ir vaidinti. Tad jų savivertei, pasitikėjimui pakelti norėjosi turėti tokį festivalį. Tokia buvo mūsų pradžia.“

Spektakliai visiems skoniams

Kaip sakė J. Narbutaitienė, festivalis turi gana aiškia schemą – vaikai ateina nuo pat ryto ir būna čia iki vakaro, tad norisi, kad visos pertraukos tarp spektaklių būtų užpildytos smagiais pasibuvimais, gera muzika. Šiemet festivalis dar tik atsigauna po pandemijos, todėl dar šiek tiek nedrąsus ir baikštus.

„Šiek tiek keičiasi ir vaikai, ir jų norai, į kuriuos būtinai atsižvelgiame, – pastebėjo režisierė. – Šiemet svečiuose vėl sulaukėme draugų, kurių senokai nematėme, pavyzdžiui, Jonavos mokomojo teatro ar Vilniaus rajono Pagirių teatro studijos „Faktas“.“ Pasak pašnekovės, norisi į Ignaliną atvežti pačius įdomiausius, naujausius spektaklius, tad jie renkami iš tais metais geriausiai Lietuvos vaikų ir jaunimo teatrų apžiūroje-šventėje „Šimtakojis“ pasirodžiusiųjų.

J. Narbutaitienė pasigyrė, kad šioje teatrų apžiūroje ir teatras IKI neretai tampa laureatais, o festivalyje „Bildučiai“ ignaliniečiai šiemet pristatė premjerą – spektaklį „Baltos durys“ pagal rašytojo Vytauto Račicko romaną. „Tai gana sudėtingas spektaklis, vaizduojantis jauno vaikino dramą, jo meilės istoriją, ieškojimus ir pasirinkimus, privedusius prie žlugimo, – atskleidė pašnekovė. – Stovėdamas ant ribos „gyventi ar mirti“, jis prisimena visą nueitą kelią. Teatro IKI vaikai visada renkasi patys, ir tik tai, kas jiems aktualu – aš tik atnešu pjeses.“

Režisierė pabrėžė, kad šiųmetis festivalis – neįtikėtina dovana žiūrovams, nes buvo galima pasižiūrėti net vienuolika spektaklių visiems skoniams – ir pasakų, ir teatrinių ieškojimų, ir problematikos mėgėjams. „Buvo ir ką pamatyti, ir apie ką pagalvoti, – sakė moteris. – Mažiesiems, kaip visada, buvo smagių pasakų. Pataikavome ir jaunimui, pristatydami nuostabų aktorių ir atlikėją Mantą Bendžių.“

J. Narbutaitienė juokėsi, kad ignaliniečių teatraligės rudenį „susargdina“ ir vaikus, ir suaugusiuosius, todėl priminė, jog vyresnius teatro bičiulius lapkritį kvies „Kaimynų teatrų šventė“.

Autorės nuotr.