Gyvasties šaltam moliui suteikia gamtą mylinčios keramikės rankos

Vaizdingoje vietoje, Molėtų mieste, įsikūrusi keramikė Rita Kazlienė turi savo dirbtuvėles, kuriose leidžia skleistis fantazijai, o kūrybą vadina ne darbu, o hobiu. Grynakrauje kauniete save vadinanti moteris džiaugiasi turinti galimybę bet kada išlėkti į gamtą, joje pasisemti kūrybinių idėjų. Leidžianti sau svajoti ir gyventi taip, kaip nori, keramikė kūrybinę galią ir energiją skiria tik mėgiamai veiklai. „Šiandien galiu sau leisti kurti ir relaksuoti“, – patvirtino moteris.

Menas ir kūryba Jus lydi visą gyvenimą: ir tuomet, kai gyvenote Kaune, ir Molėtuose taip pat jis atsekė iš paskos. Kiek laiko Jūs sukatės šiame keramikos pasaulyje?

1984 metais aš jau buvau diplomuota keramikė. Tad mano, kaip keramikės, kelias ilgas. Teko dirbti keramikos būrelių vadove, dailininke vienoje Kauno įstaigų, o vėliau, kai šių etatų nebeliko, savo draugės psichiatrės dėka pradėjau dirbti vienoje psichiatrinėje ligoninėje. Čia įsidarbinau užimtumo organizatore ir su ligoniais turėjau meno terapijos užsiėmimus. Taip pat teko darbuotis ir Kauno klinikose – čia taip pat turėjau meno terapijos užsiėmimus su vaikais, paaugliais. Kadangi ištuštėjo uošvių namai Molėtuose, nusprendėme jų neparduoti. Kad namai netaptų vaiduokliais, juose turi kažkas gyventi. Išauginome ir į gyvenimą išleidome vaikus, o mes likome dviese. 50-mečio proga vyras kartu su manimi grįžo į Molėtus. Mūsų draugams, kolegoms ir aplinkiniams žmonėms toks pasirinkimas buvo tarsi šokas. Kadangi esu svajoklė, man toks pasirinkimas nebuvo baisus. Turėjau pilną bagažą žinių, tad jaučiausi labai tvirtai, nes žinojau, kad jas galiu bet kur gyvenime pritaikyti. Sutinku, iššūkių šiame nedideliame mieste yra: pavyzdžiui, sunku susirasti darbą. Tačiau viskas iki smulkmenų buvo apgalvota, čia neatvykome spontaniškai.

Ar šiandien nesigailite dėl tokio sprendimo? Ką Jums, kaip menininkei, duoda šis kraštas?

Tikrai ne. Aš visąlaik buvau miesto žmogus, neturėjęs kaimo. Mano vaikai – penktoji karta, gyvenanti Kaune. Atvykusi į Molėtus supratau, kad darbo čia nėra, tad atsisėdusi ėmiau svarstyti, ką aš moku ir ką aš galiu. Juk galiu lipdyti molį ir atlikti švietėjišką darbą. Todėl dabar pradinėje mokykloje vedu būrelius, kuriuose užsiimu keramikos ir dailės terapijomis.

Pastebėjau, kad atvykus gyventi į Molėtus pasikeitė ir mano kūryba. Tarkime, ji anksčiau buvo galbūt šiek tiek saldoka, o dabar tapo sunkiasvore ir labai įvairialype. Ją sudaro nuo pačių smulkiausių ženkliukų, sagių, pakabukų, auskariukų, švilpynių, varpelių, puodukų, dubenėlių, angelų iki didesnių indų, vazų. Mano darbai yra natūralistiniai, nes gyvenu pačioje gražiausioje mus supančioje gamtoje, todėl žiūrint į mano kūrinius galima įžvelgti ir savotišką jų grubumą, ir švelnumą. Panašių formų galima rasti tik gamtoje. Taip pat mano keramikos dirbiniuose atsispindi metų laikų sezoniškumas. Vyresni vaikai ateina į mano namus, kur terapinasi, taškosi dažais… Ši veikla – tarsi savotiška tąsa: ką veikiau Kaune, ji išliko ir Molėtuose.

Iš pradžių keramika užsiėmiau kambaryje, tačiau kai vyras pamatė, kad aš su savo veiklomis okupuoju vis daugiau erdvės, prižadėjo skirti po namu esantį garažą. Iškraustė mane į namo apačią. Dabar jau gailisi, kad ne visą garažą, o tik jo dalį skyrė man. Nes aš čia irgi nebetelpu (juokėsi). Dirbtuvėles įkūrėme be didelių investicijų, nes aš nesu komercinė menininkė. Mano keramiką mėgsta tie, kurie labai myli gamtą. Tie pievų ir miškų žmonės mane palaiko. Tuo labai džiaugiuosi, nes leidžia man būti savimi.

Augalėlius pradėjau tapyti ir anksčiau. Dar gyvendama Kaune radau seną papkę, kur sudėti eskiziukai – juose nupiešti įvairūs augalėliai, gėlytės… Dabar jie atgimsta mano keramikoje. Visą gyvenimą pavydėjau tiems, kurie turi kaimą ir gali išvažiuoti. Aš buvau miesto vaikas.

Štai neseniai stebėjau Molėtų varnas, jų gyvenimą… Gimė mintis savo keramikos darbus papuošti būtent šių paukščių simboliais. Jie nutūpė ant švilpynių, vazelių ir kitų dirbinių. Dubenėlį pavaizdavau su mėlyno ežero gelmėmis, liko vietos ir liepteliui, ir paukštukui. Visi šie motyvai matomi pro namų langą, išėjus į kiemą, vaikštant per parką.

Kur Jūsų meno dirbiniai iškeliauja ir kuo jie išsiskiria iš kitų?

Jų labai daug iškeliavę už jūrų marių – į Ameriką, Daniją, Angliją, Švediją, Norvegiją ir daugelį kitų šalių. Šamoto keramikos darbai yra labai sunkūs, tačiau jie yra puikiai pritaikomi buityje. Tarkime, šiuose induose tinka kepti maistą, mat jis neprilimpa, tad esant aukštesnei temperatūrai šamotinis molis tampa akmens mase.

Mano puodeliai kavai, arbatai taip pat neįprasti. Jie – švelniai apkabinami delne. Labai svarbu geriant iš jo jausti sąlytį su keramika, justi šilumą, neskubėti, laiką skirti tik sau. Tai savotiška terapija. Ant puodelių uždėjau mėlynių uogas – jei per karšta geriant, galima pirštus uždėti ant šių uogų. Viskas apgalvota iki minimaliausių smulkmenų. Net švilpynes sukūriau tokio dydžio, kad tilptų į vaikučio delniuką. Jis turi pajusti ryšį su moliu. Nieko nauja nereikia ieškoti kažkur kitur. Paprasčiausiai reikia pakelti akis ir apsidairyti aplink… Mano augaliukai nutūpia į keramikos dirbinius iš kiemo, iš artimos aplinkos, iš gyvo paveikslo pro langą.

Šiuo metu žmonės labiausiai susidomėję mano švilpynėmis ir angelais. Kodėl taip yra, tikriausiai sunku atsakyti.

Kokia angelų istorija? Kodėl jie Jūsų kūryboje tokie svarbūs?

Angelai nuo seno buvo moliniai, bet karantino metu Labanore grybaujant ir uogaujant atradau kitų miško vertybių. Miško kirtimvietėse randu vertingos medienos likučių, šakų, kurias kartu su vyru parsivežame namo. Vyro dėka gimsta angelai: jis iš medžio padaro nuostabius angelų kūnus, o aš nulipdau sparnus, veidelius, kiekvieną išglostau, kiekvienam suteikiu skirtingas veido išraiškas.

Kadangi medis yra šilta medžiaga, o molis – šalta, nusprendžiau juos abu sujungti į vieną. Taip gimsta medinis angelas su keramikiniais sparnais ir galva. Kiekvienas iš jų turi savo istoriją, dainą, pasakojimą. Jie gali mąstyti, svajoti, dainuoti, raudoti… Žmonės perka ne tik angelą: jie atranda juose savo artimųjų – vaikų, anūkų, draugų ar net savęs pačių – veidus. Kaip įdomu stebėti, kai jie džiaugiasi pamatę artimąjį angele. Kas yra angelas? Mitas. Viltis. Tikėjimas. Jis yra vilties ir tikėjimo simbolis.

Vytauto Ridiko ir R. Kazlienės asmeninio archyvo nuotr. V. Ridiko vaizdo medžiaga

Nėra pranešimų, kad būtų rodomas

Naujienos iš interneto

Rekomenduojami video

Aktualijos

Featured

Ignalinos naujienos

Indraja

Įvairenybės

Jaunimas